Mes turime 110 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:632
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16103
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:52651

Vienatvės

2021 m. rugsėjo 11 d.

Šį kartą noriu pasidalinti įžvalgomis apie išgyventas vienatvės formas.

Tai yra tik mano požiūris ir suvokimai į patirtas ir išgyventas būsenas, todėl tikrai nepretenduoju į jokią absoliučią tiesą – vienatvių sąrašą galite pildyti ar/ir tęsti pagal savo suvokimą.

Pirmoji vienatvės forma – socialinė vienatvė. Ji nėra labai gili, tačiau mums, gaujos (t.y. sociumo) gyvūnams, sukelia daug emocinių keblumų. Tai pati „populiariausia“ ir paprasčiausia vienatvės forma, kurią giliau ar sekliau patiria bemaž kiekvienas žmogus. Ji pasireiškia tada, kai mums trūksta gyvenimo partnerio, artimųjų bendrystės, draugų, pažįstamų ar bendravimo, bendradarbiavimo, supratimo ir susikalbėjimo darbe, šeimoje, artimųjų rate.

Antroji vienatvės forma – egzistencinė. Ji yra kur kas gilesnė. Ji randasi tada, kai pradedi giliau jausti, daugiau matyti ir suprasti. Kitaip tariant, kai atsiveria gilesni egzistenciniai sąmonės klodai. Gerai, jei tuo momentu turi šalia bendraminčių ar draugų, jei ne, deja, gali ištikti egzistencinė krizė ar netgi katastrofa. Jei ši vienatvė išgyvenama nesąmoningai, t.y. žmogus jaučia viduje tuštumą ir beprasmybę, bet negali suvokti ir atpažinti vidinių procesų, taip pat gresia egzistencinė krizė.

Ši vienatvė išgilina ir išplečia sielą, bet nebūtinai ją apvalo, ištaurina. Šioje vienatvės formoje lengva pasiklysti savo minčių ir emocijų labirintuose, ir neberasti kelio atgal. Beje, šioje vienatvėje žmogus gali būti apsuptas netgi labai jį mylinčių žmonių, tačiau tai jam nepadeda – vidinis tuštumos ir nereikalingumo jausmas yra daug didesnis už visas turimas privilegijas. Mes žinome tikrai ne vieną žymią asmenybę, jau nekalbant apie savo pažįstamus, draugus ar artimuosius, nutraukusius savo fizinės egzistencijos siūlą pakliuvus šiai vienatvei į nagus...

Trečioji vienatvės forma – Vienio patyrimas.

Tai tokia vienatvė, kai tavo žmogiškasis „aš“ tarsi išnyksta vidinio kosmoso platybėse. Kai tu tarsi susilieji su žmogišku protu neaprėpiama vidine visata. Tu dingsti... Tavęs nebėra.

Nebėra į ką atsiremti, jokio atskaitos taško. Tu – visuma. Toje visumoje yra visų gyvenančių Žemėje vienatvė. Visatos vienatvė. Tuštuma. Kuri gali būti tokia gili, kad akimirkomis gali virsti (vidiniu) siaubu.

Visos kitos vienatvės įsilieja į šią, pačią didžiausią ir giliausią, kurioje tu nebesi tu. Kurioje ne kūnas turi dvasią, bet dvasia turi kūną. Kurioje tu (iš dalies) tampi dievu, nes pagaliau leidi jam būti tavimi.

Iš karto noriu pridurti, jog šios vienatvės viena su kita sąveikauja, yra persipynusios, ir griežtai jas atskirti gali būti kebu, o gal ir nereikalinga.

Silvija STATKUTĖ