Kažkada mums buvo meluojama, kad žmogus gali viską… Kai kas iki šiol tuo tiki. Tačiau kuo čia tikėti, jis gi visai silpnas ir bejėgis prieš Gamos didybę. Netikite? Žiūrėkite – radosi toks menkas virusas, primityvus, be galo mažas, neturintis branduolio. Bet kuri mūsų organizmo ląstelė prieš jį – sudėtinga sistema. Tačiau kas iš to, kad mes jį taip menkiname – jis žmoniją įspraudė į tokį kampą ir leido jai išbandyti save. Pasirodė, kad kai kas ir vėl nieko nesuprato, mano esantys stipresni už viską – už virusą ir net skiepus. Oi, kaip jų gaila…

Rudens saulė ir šiluma vėl sugrįžta. Prieš dieną kitą mes susigūžėme, nes ką daryti be saulės? Tiek nedaug mums reikėjo. Tačiau gamta savo vaikams (ne žmonėms) dovanoja puikų rudeninį atokvėpį, kuris turi žadinti, skatinti judėti, krutėti ir atlikti tai, kas skirta. Vieni jau keliauja, kiti dar griežia žolių jūroje, nes šiluma jiems sugrąžino laimę gyvuoti. Treti plazda ore, renka medų… O mes?

Saulė ir mus, naminius kietaodžius, pažadino – ir vėl šypsomės, ir vėl pasaulis tapo gražus. Kažkada kažkas didžiuodamasis sakė, kad ateities žmogui nereikės saulės, jam švies elektros lemputės. Norėčiau pamatyti jį, tą gudrutį, besidžiaugiantį prie mažos spingsulės, besišypsantį ir trykštantį optimizmu. To negali būti, nes mes taip pat esame gyvūnai, tik naminiai… Arba tokiais buvo mūsų netolimi protėviai. Jiems saulė buvo viskas. Viskas ji yra ir mus. Nes saulė gali viską!

Selemonas PALTANAVIČIUS