Mes turime 169 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1478
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4832
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9064
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:126680

Vakaras melancholiškų atostogų ritmu...

2021 m. rugpjūčio 7 d.

Karščiu alsavusios liepos penktadienio vakaras. Palūšė. Sodyba „Žvejo krantas“... nuo pasišiaušusio tarsi jūra Lūšių ežero vėjas ritina dangumi atrodytų lietaus pritvinkusius debesis, plaiksto drabužius, kedena plaukus. Nors po užsitęsusių karščių bei sausrų lietaus ir reikėjo, bet gerai, kad debesys tąkart nepraplyšo, nes nemažai žmonių susirinko po atviru dangumi pasiklausyti poezijos, muzikos ir dainų, pasitikti Algimantos Pabedinskienės poezijos (arba kaip ji pati sako, eiliuotų tekstų) knygelės.

Pagal Algimantos eiles dainas sukūrė ir atliko muzikė Hana, šventę vedė autorės kolegė Kristina. Sveikino švenčionėliškė mokytoja, kelių knygelių autorė Vilhelmina, Palūšės bendruomenės pirmininkas Arvydas, „Žvejo kranto“ šeimininkai Vaidotas ir Linas, būrelis draugių ir kolegių – Suvalkijos nepriklausomų rašytojų sąjungos narių, artimieji ir kiti svečiai.

Algimanta skaitė savo kūrybą, kurią meiliai vadina eiliukais. Tačiau mažybinis žodelis nusako tikrai ne poezijos vertę, o greičiau parodo autorės švelnumą, romantinį nusiteikimą, mokėjimą bendrauti, meilę šeimai, savo kelyje sutinkamiems žmonėms, kitaip sakant – meilę pačiam gyvenimui. Algimantos eilės gilios, prasmingos ir įvairialypės. „Dyla laikas kaip numindytas slenkstis“, - filosofiškai sako autorė. Ir čia pat tarsi teptuku brūkšteli per drobę: „Kiemas/ jurginai klaupiasi rudeniui /.../“.

Pasak renginio vedėjos Kristinos, klausydami Algimantos eilių tarsi iš naujo pažįstame ir ją kaip asmenybę, kurią iki tol daugumas žinojome kaip politikę. Pavyzdžiui „Vikipedija“ ją pristato: Lietuvos inžinierė, politikė, buvusi LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Baigusi VGTU (statybos inžinierė), KTU įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Verslininkė, ekonomistė, lektorė, vadovė, ministrė... O štai dabar atsiskleidžia kūryboje – tapo, kuria papuošalus, rašo.

Pasak pačios autorės, kūrybinis polėkis neatsirado staiga ir iš niekur nieko, tik sunku pačią pradžią atsekti. Nuo mokyklos rašanti, bet ne eiles. Jų vos vieną kitą iki šiol buvo tesukūrusi. 2011 m. į rankas pateko Roberto Danio maža poezijos knygutė, kuri išjudino kažkokius tyliai tūnojusius klodus. Po kurio laiko vieno renginio organizatoriai paprašė ką nors paskaityti, o paskui ir sava kūryba drąsiau ir drąsiau išplaukdavo į viešumą.

„Mėgstu vairuoti, tolimesnėse kelionėse įsijungiu diktofoną ir pasvajoju balsu, - nuoširdžiai pasakojo Algimanta. - Anksčiau nemokėjau eiliukų nugludinti, o dabar turiu kas padeda paredaguoti. Noriu rašyti, piešti ir nieko kito nenoriu daryti. Eiliukus rašau ranka. Tai man malonumas. Dėl vieno žodžio galiu penkis kartus perrašyti tą patį tekstą. Kompiuteriu moku puikiai ir rašyti, ir dirbti, bet kūryboje man tai šalta. Kaifas ranka rašyti.“

Algimantos Pabedinskienės kūryba įvairialypė, kaip ir pati autorė, kai su ja ilgiau pabendrauji, artimiau susipažįsti. Jos plunksnos vedami atsiranda įvairių žanrų eilėraščiai, juos įtakoja ir kita veikla, bei kūryba. Pavyzdžiui, kai pradėjo mokytis tapyti (Algimanta mokosi meno mokykloje), dėstytoja pasakė, kad yra trys svarbiausi piešimo elementai: taškas, linija ir dėmė. Iš to ir eilėraštis „Trijų dermė“ atsirado.

O kuriančiam žmogui mintys, inspiracijos, įkvėpimai, idėjos gali atsirasti bet kur. Vyksta tarsi eiliuotas dialogas su skaitytojais.

Na, o mažytėje elegantiškai kuklioje rankomis įrištoje Algimantos „eiliukų“ knygelėje, kurią išleido kūrybinė spaustuvė „Ridsales“ vyrauja savęs ieškojimo, meilės ir laiko temos. Net ir patys leidėjai knygutės vidinėje viršelio dalyje skelbia, kad žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus... O autorė eilėraštyje „Be skubos“ atitaria: „/.../ tik laikas klaustuką suraito/ nors Seneka sakytų viskas svetima tik laikas mūsų“. Arba: „Pasirinkimų tarpduryje nėra laiko pasirinkimams“.

Nors šventėje buvo pateikta tokia statistika, kad iš visų literatūra besidominčių ir skaitančių žmonių poezija domisi tik 2 proc., bet jaukiu, šiltu, švelniai tarsi koks kašmyro šalis vėsią pavakarę apgaubiančiu poezijos, muzikos, dainų ir minčių pasidalinimo vakaru susidomėjo gana gausus ir gražus būrys žmonių, kurie ilgai neskubėjo skirstytis. Taikliai pastebėjo vienas iš „Žvejo kranto“ šeimininkų Vaidotas, vakaras melancholiškų atostogų ritmu. Jis taip pat pakvietė Algimantą tapti „Žvejo kranto“ kultūros ambasadore, nes ši erdvė nuo pat įsikūrimo traukia ne tik norinčius pažvejoti, paiškylauti, pagulėti paplūdimyje, pabėgti iš miesto į gamtos prieglobstį darbostogų, bet ir suteikia erdvę įvairiems plenerams, renginiams, visapusiškai įsiliedama į Palūšės bendruomenės gyvenimą. „Žvejo kranto“ kiemą ir dabar puošia ir net ant ežero bangų vėją gaudydamas sūpuojasi įvairių plenerų palikimas – originalios skulptūros. Matyt, kasmet meno ir kūrybos elementų čia rasis vis daugiau.

Sumanymų, ateities planų ir svajonių ir „Žvejo kranto“ komanda, ir Algimanta, žinoma, turi labai daug. Kaip pavyks viską įgyvendinti, parodys laikas. Tačiau bet kokiu atveju, svajoti – nuostabu, o išminčiai sako, kad svajonės pildosi.

Irena POŽĖLIENĖ