Koks gražus buvo mano vaikystės upeliukas: vingiuotas, virvantis tarp aukštų krantų, mirgantis virš dugno akmenukų. Jo purslai tiško po kojomis, ir bėgdamas aš bandydavau pasivyti juose atsirandančias ir vėl užgęstančias vaivorykštes...

O ten, už akmenuoto sėkliaus, buvo upeliuko sietuva, kuria gasdindavo mažuosius, saugodavo juos nuo tamsios jos gylės. Kai niekas nematydavo, galėdavai pūkštelėti į ją, plakti rankomis ir mokytis plaukti...

Kada tai buvo?..

Aplankiau šitiek kraštų ir mačiau tiek upių...

Dabar sugrįžau prie savo upeliuko, varganai sruvenančio dumblėtu dugnu. Senosios sietuvos nelikę, krūmai krantuose iškirsti. Nelikę lakštingalų ir vaivorykštės upelio pursluos. Gerai, kad vanduo toks drumstas ir aš jo veidrodyje negaliu matyti savęs.

Selemonas PALTANAVIČIUS