Esu kaimo vaikas. Gal tiksliau – vienkiemyje gyvenusių tėvų vienturtis. Augau pats sau pramogas susigalvodamas, nes tėvai nelabai turėjo laiko man. Tėvas į darbą tuometiniame kolūkyje išeidavo labai anksti, o pareidavo vidurdienį, tylomis pavalgydavo ir atsiguldavo miegoti. Tomis valandomis jo nebuvo galima trukdyti. Po pietų vėl išeidavo į darbą, o grįždavo tada, kai aš jau miegodavau. Žinau, kad ir mama, mane palikusi namuose, kažkur išeidavo, o grįžusi daržus ravėdavo, gyvulius prižiūrėdavo. Žodžiu, kaip aš dabar juokauju, abu netrukdė man augti.

Kai mama mane nuvedė į už ketverto kilometrų esančios mokyklos pirmąją klasę, pastebėjau, kad į mane šnairuoja vyresnių klasių mokiniai. Ilgai nesupratau kodėl. Tik tada, kai iš manęs pradėjo atvirai pasišaipyti, supratau, kad aš „kaimiškai“ apsirengęs, kad mano plaukai nukirpti „bliūdeliu“ (dabar tokia šukuosena labai madinga), kad ir kalbu tik tarmiškai. Žodžiu, buvau prie nieko nepritampantis labai nedrąsus vaikas. Ogi žinotumėte, kaip aš pavydėjau klasės draugams, kuriems tėvai duodavo pinigėlių. Per pertraukas jie bėgdavo į šalia esančią parduotuvę, pirkdavo cinamonu (tada šito pavadinimo nežinojau) kvepiančias bandeles, saldainius, viską susikimšdavo į kišenes, o parbėgę į mokyklą, viską suvalgydavo. Aš tik žiūrėdavau į juos ir rydavau seiles. Skaudžiausia, kad aš ne tik kapeikų neturėjau, bet mano kelnėse net kišenių nebuvo. Tiesą sakant, dėl tų kišenių aš mažiausiai pergyvenau, bet nors menkutį pinigėlį savo saujoje pažleginti ir man labai norėjosi...

Rodos, per Kalėdas pas mus atvažiavo svečias nebuvėlis – tėvo brolis, gyvenantis kažkokiame man negirdėtame mieste. Žinote, ką jis man atvežė – du pakelius po dešimt vienetų kramtomosios gumos. Tas įvykis tuomet prilygo stebuklui...

Visą kalėdinį laikotarpį aš tų pakelių net nepaliečiau: pakišau po pagalvėmis, dar kažką ant jų užmečiau ir vos ne kas minutę lėkdavau pasižiūrėti, ar mano „lobis“ nepaliestas. Didysis mano troškimas buvo nusinešti į blizgančius popieriukus suvyniotas kramtomąsias gumas į mokyklą ir atvirai visiems rodyti...

Taip ir padariau. Klasės draugai net ne prašė, o tiesiog maldavo, kad aš jiems jas parduočiau. Pardaviau, kodėl gi neparduoti, jei trokštamiausias dalykas buvo turėti savo pinigėlių. Sudėtinga nupasakoti tą euforiją, kai visi mano klasiokų pinigėliai, skirti bandelėms ir saldainiams, subyrėjo į mano delnus...

Po kurio laiko tas pats dėdė atvežė man daug gražių pieštukų. Tokių ne tik mano klasiokai, bet ir vyresni vaikai neturėjo. Ir vėl visus palyginti brangiai pardaviau. Gal net už keturgubai didesnę kainą, nei jie buvo verti. Tokią „veiklą“ tęsiau ir toliau...

Kai jau buvau paauglys, tas mano dėdė pas mus netyčia pliko pluoštelį kažkokių ne lietuvių kalba išleistų žurnalų. Mane sudomino tuose žurnaluose publikuotos, kaip čia švelniau pasakius, mažai apsirengusių merginų nuotraukos. Suprantama, kad visus tuos žurnalus pardaviau. Tiesa, dėdė jų pasigedo, bet aš apsimečiau, jog jų pas mus net nemačiau. Dėdei pasakiau, kad juos gal ne pas mus paliko, bet atseit nesilioviau ieškoti, kol galiausiai dėdė nusileido, pasakęs, kad gal tikrai kažkur kitur paliko...

Žinoma, po abitūros egzaminų mokyklos vadovybė parašė tokią mano charakteristiką, kad... Gailiuosi, kad jos neišsaugojau...

...Ir studijuodamas, ir pradėjęs dirbti savo, vadinkim, verslo nemečiau. Nors tada mane visi vadino spekuliantu, aš į tai nekreipiau dėmesio.

Žinoma, kai atsirado pinigėlių, netrūko ir merginų. Lepinau jas smulkiomis dovanėlėmis, vedžiojausi į kinus, koncertus, kavines. Lioviausi išlaidauti tik tada, kai įsimylėjau. Tiesa, tai merginai apie savo jausmus ilgai nieko nesakiau, bet kai jau išdrįsau, pakvipo vestuvėmis...

Keletą metų tikrai gyvenau nepriekaištingą šeimyninį gyvenimą. Na, kartais išgerdavau tvirtindamas kokį nors verslo sandorį, bet tai nebuvo kasdienybė. Kaip bebūtų gaila, vėliau tų progų atsirasdavo vis dažniau. Kartais namo po keletą dienų nepareidavau. Užtat kai grįždavau, žmonos priekaištai ne vieną dieną upeliais liejosi. Bene labiausiai ji pyko dėl to, kad nepranešu jai ilgai užtruksiąs. O kaipgi pranešti, jei tais laikais niekas net nekalbėjo apie mobiliuosius telefonus.

Nors ką čia dabar teisintis: taip gėriau, kad namo pareidavau vėlai arba tik paryčiais, taip ir ranką prieš žmoną esu pakėlęs... Ne, nesužeidžiau aš jos, su mėlynėmis po akimis nevaikščiojo, bet faktas yra faktas...

Santuoka truko tik apie aštuonerius metus. Po vieno mano negrįžimo namo, žmona nuskubėjo į teismą. Vėliau sužinojau, kad ji tenorėjo tik mane pagąsdinti, o aš gi ambicingas – nori skirtis, tai prašau...

Po skyrybų lyg ir nebuvo jokių priesaikų sau, jokių blaivybės įžadų, bet kažkaip savaime taip atsitiko, kad „įjungiau stabdžius“ ir praktiškai visai lioviausi vartoti alkoholį. Gal metai savo padarė, bet pajutau, kad jis man pakankamai rimtai trukdo. Po išgertuvių kitą dieną galvos nuo pagalvės atplėšti negaliu, trečią dieną irgi dar ne visada darbingas būnu, o verslo reikalai nelaukia, partneriai nemėgsta žodžio nesilaikančiųjų. Teko rinktis: arba blaivybė, arba bankrotas. Pasirinkau blaivybę.

Man tikrai sekasi. Gal todėl, kad prieš imdamasis kažko naujo viską gerai apsvarstau. Nesakau, kad nebūna šiokių tokių nesėkmių, bet jos laikinos ir nelabai reikšmingos.

Pasistačiau erdvų namą, nusipirkau neblogą automobilį, dažnai išvažiuoju atostogų (trumpalaikių, nes ilgam išvažiuoti negaliu), todėl tikrai negaliu skųstis gyvenimu. Man dažnokai paskambina buvusi žmona. Pokalbio metu ji vis užsimena, jog mūsų skyrybos buvusi jos didžiausia klaida. Aš jai vis pakartoju, kad ta klaida – ne mano iniciatyva, kad man tuomet labai skaudėjo, išgyvenimai ilgai neleido užmigti, bet jau viskas, kas degė, sudegė, todėl nebereikia tų užgesusių žarijų vėl bandyti įpūsti... Nebeįsidegs... Gal ir teisi mano šviesaus atminimo močiutė, kuri sakydavo, kad ir labai gražiai suklijuosi sudužusį puodą, netrukus per tą siūlę vanduo vėl ims tekėti...

Gal aš ir neteisus, bet į praeitį gręžiotis nebesinori...

Genovaitė ŠNUROVA