Graikų kalboje kilęs žodis „krisis“ reiškia sprendimą arba kritinę situaciją. Tuo tarpu kinų kalbos hieroglifais užrašytas žodis „krizė“ reiškia ir pavojų, ir galimybę. Šiandien esame kažkur viduryje tarp kritinės situacijos ir sprendimo. Sprendimą dėl pabėgėlių imigrantų į Lietuvą šiandien ir nedelsdamas turi priimti jau ir mūsų rajonas. Iškilo nemažas pavojus ne tik rajonui, bet ir visam šalies rytų regionui.

Švenčionių rajonui ilgą laiką tenka nemaži išbandymai. Pradėsime nuo to, kad ilgus metus ilgamečiai Švenčionių rajono gyventojai patyrė įtampą, kada šalia veikė Visagino atominė elektrinė. Dabar, ją uždarius, už sienos prie Mikailiškės, istorinėse Lietuvos Nalšios krašto žemėse, iškilo kita - Astravo atominė elektrinė. Nelaimės atveju visas rajonas automatiškai patenka į evakuacijos zoną. Pabradė jau seniai tapusi karo manevrų vieta, iš šaudymo poligonų sklindantys apie 25 km aplinkui garsai trukdo normaliam žmonių gyvenimui, o kalbant apie Pabradės miesto žmones, keliamas triukšmas kenkia žmonių normaliam gyvenimui bei jų sveikatai. Dėl šios priežasties jau skundžiasi ir Švenčionėlių miesto gyventojai – dėl plėtros poligonas priartėjo iki jų. Šių miestų žmonėms rajono vadovybė ar valstybė nekompensuoja niekuo - nei geresnėmis medicinos paslaugomis, nei susisiekimo ar kitokiu aprūpinimu. Nuolat važinėjanti karinė technika, keliamas triukšmas neretai primena kariuomenės manevrus ar net karo veiksmus, dabar gali būti papildomi ir augančiu pabėgėlių skaičiumi. Pabradėje šalia Užsieniečių registracijos centro jau yra įkurtas palapinių miestelis – tikriausias pabėgėlių centras. Čia jau gyvena daugiau kaip penki šimtai imigrantų iš įvairių pasaulio šalių. Kol kas ramiai, nes dar šilta, vasara, bet ateina ruduo, žiema.

Rajonas turi tiesioginę ir ilgą sieną su Baltarusija, todėl per mūsų rajono miškus ir laukus, per mūsų sodybas imigrantai ateina į mūsų rajoną ir yra sulaikomi. Žmonės skundžiasi nerimu, baime, rakina kaimuose duris ir dieną, ko jau seniai nedarė. Ypač pamiškių, atokių vienkiemių gyventojai, kurių nemažai. Nedaug rajonų Lietuvoje, o gal tik toks vienas, pasižymi tokia „įvairove“ reiškinių, lemiančių žmonių saugų ir kokybišką gyvenimą, o tiksliau, keliančių didelį nerimą rajono gyventojams. Tuo tarpu esame mažas, tarp miškų paskendęs rajonas, turintis nedidelį gyventojų skaičių, ir kas dar gelbsti, tai - graži gamta, aplinkui esantys ežerai, gražūs miškai bei ramybė, kurios dėka nemaža dalis didesnių miestų gyventojų čia vasaroja, įsigiję sodybas, rajone bandomas plėtoti turizmas.

Grįžtant prie statistikos, Pabradėje 2021 metų duomenimis gyvena apie 7280 gyventojų. Švenčionėliuose gyvena 4654 žmonės, visame Švenčionių rajone 22 032 žmonės. Ir jau dabar viešoje erdvėje kalbama, kad planuojama ir norima mūsų rajone steigti pabėgėlių miestelį, kuris talpintų 40 000 žmonių. Vėliau imta neigti, bet ar čia tikrai buvo klaida? Tai yra du kartus daugiau negu rajono gyventojų? Mero Klipčiaus kalbos, kad „mažiau, ne tiek daug, o tik kelis tūkstančius“ prie Švenčionėlių, kaip jis viešai pasisakė per TV žinias, kelia rimtą susirūpinimą. Net ir tie „tik 2000 ar daugiau asmenų“ yra daugiau negu visi darbingieji Švenčionėlių gyventojai. Jokia normali šių asmenų integracija mūsų rajone praktiškai neįmanoma. Daugybė žmonių vietoje yra be darbo, daug pensininkų, Švenčionėliai ir kitos aplinkinės gyvenvietės nėra strategiškai patogioje vietoje, o vietinės reikšmės keliai nepritaikyti jokiam dideliam transporto eismui, kokio prireiktų to pabėgėlių miestelio aptarnavimui – maitinimo, mokymo, medicinos paslaugų ir pan. organizavimui. Pavojus kyla ir visam Švenčionėlių miestui.

Visi ekspertai kalba vieningai, kad pabėgėlių integracija bus itin sudėtinga tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių. Lietuva neturi jokios patirties tame, trūksta lėšų, mažai kas moka kalbas susikalbėti su imigrantais, nežino jų tradicijų, jų kita religija, nėra jokių laisvų darbo vietų rajone, mokyklos negalės priimti norinčių skaičiaus, dalis jų uždarytos, gydymo įstaigos baigiamos uždaryti, siaurinant jų paslaugas, nuolatinės politinės diskusijos, kad nereikalinga Švenčionių ligoninė, ją taip pat tyliai naikina. Esame gražūs tik renovuotais namais ir gėlių vazonais aikštėse. Kitaip tariant, kažkieno siekis ar žvalgytuvės atidaryti Švenčionėliuose, kad ir „tik kelių tūkstančių“ imigrantų stovyklą, primena du dalykus: karo laikų kariuomenės divizijas, nelauktai užplūdusias apylinkes (bet bent jau neilgam), arba namus, kur žmonės senus ir panaudotus daiktus namuose sukiša kuo toliau ir giliau į spinteles ar rūsius, kad jų nesimatytų. Šiandien renkantis vietas, kur įkurdinti pabėgėlius, ar nesielgiame panašiai - kuo nuošaliau, į miškus, kuo toliau nuo „centro“ ir nuo žmonių akių. O ten jau kaip nors.

Kad pabėgėliai yra ne atskirų rajonų, o valstybė reikalas, kalba net aukščiausi šalies vadovai. Todėl pabėgėlių apgyvendinimas negali būti mažų ir atokių rajonų klausimas. Net gavus tą dalyką, kuris vadinasi „pinigai, finansavimas“, tai tikrai ir toli gražu neišspręs kitų rimtų problemų. Atvyksta žmonės kaip stovi - nemokėdami kalbos, be namų, nežinodami tradicijų. Jų daug, ir problemos kyla didelės. Turi pinigų ir patys imigrantai, jeigu sugeba pasiekti tolimą šalį. Problema daug gilesnė ir rimtesnė. Nukišta problema lieka amžina, kas dabar realiai gresia mūsų rajonui, visam regionui. Ir Ignalina, Molėtai, be abejo, taip pat patenka į šio reiškinio epicentrą.

Vieta tokių centrų kūrimui turi būti parenkama valstybiškai strategiška, jeigu jau mes imamės pabėgėlių bei negalime sustabdyti šio nesibaigiančio srauto. Visada valstybė kalbėjo apie „ekonomines zonas“, „laisvas ekonomines zonas“ ir kitus panašius dalykus. Tad pabėgėlius reikia įkurdinti tokiose strategiškai patogiose vietose, kur dideli miestai aplinkui, kur jų naštą gali lengviau paskirstyti per Lietuvą, kur juos bus patogiausia integruoti arba grąžinti į jų šalis, esant reikalui, gydyti, patekti iki jų, saugoti, jeigu reikia, ir panašiai. Tokių laisvų laukų ir zonų yra pakankamai kelyje Vilnius-Kaunas, Kaunas-Klaipėda, kur netolimi oro uostai, neabejotinai patogiau su aprūpinimu, transportu, socializacija, apsauga, integracija, švietimu, gydymu, maitinimu.

Mūsų rajonas, mano požiūriu, privalo kategoriškai atsisakyti bet kokio papildomo kiekio pabėgėlių priėmimo, ne tik dėl savo rajono gerovės, tačiau dėl visos Lietuvos gerovės. Užkampiuose išslapstyti pabėgėliai, kurie negalės integruotis, taps nevaldoma grėsme, grėsme visam Rytų Lietuvos regionui, o kartu ir Lietuvai

Reikia suprasti, kad atidarius  tokį pabėgėlių centrą tūkstančiui ar keliems, skaičiai, matyt, bus tik antrinis dalykas, nes vėliau nesunku pildyti ir iki keliasdešimties tūkstančių. Nereikia galvoti idiliškai, kad pabėgėliai greitai Lietuvą paliks, kad jiems norisi tik į „vakarus“. Manau, kad Lietuva yra gera, patraukli, išsivysčiusi, saugi šalis ir nemaža ar net didžioji dalis atvykėlių tikrai norės likti bei čia integruotis ir gyventi. Dar nereikia pamiršti, kad kai pasaulyje žmonės netelpa, kai karas, badas veja žmones iš namų, 2020 metų „Eurostat“ sumodeliuotose Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozėse nuo 2015 metų, kai gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2 901 039 iki 2050 metų bus sumažėjęs iki 1 910 327 žmonių. Visu geru milijonu. Visa infrastruktūra Lietuvoje tam paruošta, o gera vieta, kaip visi žinome, tuščia nebūna. Kasdien į Lietuvą per sieną ateina nuo 100-150 asmenų, skaičiuoti mokame visi, galvoti laikas dabar.

Šarūnas BIRUTIS

Buvęs Seimo narys