Jeigu pataikūnas laižo tavo padus, primink jį koja anksčiau, nei jis pradės kandžiotis.“ (Polis Valeri)

Radijardo Kiplingo teigimu „visi žmonės kaip mes yra Mes, ir visi kiti yra Jie“. Šiek tiek perfrazavus Kiplingą, galima būtų pasakyti: tie, kurie galvoja kaip aš, yra Mes, o kitaip mąstantys — Jie. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kuriai grupei priklauso malonus „Švenčionių krašto“ skaitytojas, nes tas, kuris pasakoja, atsako už tai, ką teigia, kaip vertina. Vertybiniai pasirinkimai, moralinė atsakomybė glūdi pasakojančio, pasakotojo sąmonėje, nuostatose. Juk pasakodamas ir perpasakodamas, perpasakoju pagal savo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Beno Okri¹⁾ žodžiais: „patirtį ar chaosą, perteikę pasakojimu, mes perkeičiame, padarome prasmingus, suteikiame patirčiai kitokį pavidalą, suvaldome chaosą.“

Šį trumpą pasakojimą paskyriau valdžios temai, kadangi jau pats žodis valdžia tiesiogiai ar netiesiogiai labai intensyviai veikia mūsų sąmonę. Pasigilinkime į šį fenomenalų, mįslingą žodį „valdžia“. Jeigu nesistengsite dabar susigaudyti politinėje situacijoje, tai anksčiau ar vėliau jus sutvarkys valdžia. Šitą visiems reikėtų žinoti, nes nuo valdžios priklauso kiekvieno žmogaus gyvenimas.

Tariame – valstybė, suvokiam – valdžia

Tikriausiai nedaugelis „Švenčionių krašto“ skaitytojų atkreipė dėmesį į tai, kad masinė komunikacija dažnai vietoje žodžio „valdžia“ vartoja parankesnį eufemizmą „valstybė“, o valstybėje, kaip žinome, gyvena ne tik valdantieji, bet ir valdomieji gyventojų sluoksniai, tai yra mes su jumis, malonūs skaitytojai.

Vartojant žodį „valstybė“, akivaizdžios dvi leksinės savybės. Pirma, šis žodis yra abstraktus, su sufiksu „–ybė“ (vienybė, gausybė, ištikimybė). Antra, konstrukcijose „valstybė padidino pensijas“ ir „valstybė siunčia savo karius į kitas šalis ginti svetimą reikalą“, kalba priskiria jai veiksmo subjekto savybes, neatsižvelgiant į abstrakčią formą, kuri tam turi prieštarauti. Būtent, šios funkcijos turi būti priskiriamos ne abstrakčiai valstybei, o valstybės valdžiai ²⁾.

Valstybės valdžia vis įnirtingiau skverbiasi į mūsų protą, jausmus, pasaulėvoką, buitį, šeimą... Masinę sąmonę siaubingai veikia trilijonais gigabaitų informacinės okultinės–maginės propagandos, kurios tikslas užliūliuoti, tvirkinti, dezorganizuoti, įbauginti nepaklusnią masinę visuomenę.

Taip galvojame Mes, o Jie vis dar tikisi, kad demokratija atsvers kapitalizmo padarinius, tačiau ši pora ne atsitiktinai pasklido po pasaulį kartu: ir demokratija, ir kapitalizmas išsaugo hierarchijas, kartu įgalindami jose didžiausią mobilumą. Tai nukreipia masių nepasitenkinimą į vidines kovas ir leidžia individams (ne asmenims, apie asmenis žr. toliau) keisti savo pozicijas nekeliant pavojaus visuomenėje įtvirtintai galios nelygybei. Jie taip pat galvoja, kad demokratija — geriausias kelias didinti visuomenės indėlį į prievartines valdžios institucijas, kurios didžiausiam įmanomam žmonių skaičiui skiepija pojūtį, kad Jie gali daryti įtaką šioms struktūroms.

Mums gi atrodo, jog kvaila tikėtis, kad atstovaujantieji valdžiažmogiai³⁾ pasipriešins savo klientų, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų galia, interesams. Net jei ir galėtume reformuoti rinkimų sistemą ir balsuoti už auksaširdžius atstovus, valdžia vis tiek būtų kliūtis tarpusavio susitarimu pagrįstoms socialinėms struktūroms ir savarankiškumui. Esminė valdžios priedermė: versti paklusti, bausti, valdyti, todėl ji bando kabintis už žmonių, girdi, mus išrinkot, mes gi jūsų šviesesniu rytojumi rūpinamės, tai ginkit mus, palaikykit. Tokią valdžią palaikančių ir tikinčiųjų „rytojaus šviesa“ priveista daugybė.

Tai ką daryti, kai visus trisdešimt metų vykdoma lietuvių tautos genetinė selekcija, privedė prie to, kad daugelį lietuvių, jau ir lietuviu pavadinti sunku. Masinė komunikacija, intensyviai naudodama galingas „kultūrines“ priemones, suformavo įvaizdį tam tikro lietuvio, kuris turi būti visiškai neidėjiškas, bevalis, egoistiškas, aistrų vergas, be tėvynės, be prieraišumo ir meilės savo tautai. Iš moters mentaliteto beveik išmušti kuklumo, gėdos jausmo ir skaistumo genai, o iš vyrų kryptingai atimamas narsumas, vyriškumas, garbė...

Ką daryti, jeigu mūsų vyrai negali pastovėti už save, todėl sunkiai tikėtina, kad jie stos ginti savo kultūros, tradicijų ir moralės, kurios jau nėra. Ar tokie gali ginti savo Tėvynę… Merginos jau nebėra šeimos židinio saugotojos, — suvyriškėjusios, perėmusios ištižusių vyrų funkcijas, elgiasi taip, kaip būdinga vyrams. Šeima daugeliui žmonių tapo nebe vertybe. Tokie žmonės neturi dėl ko gyventi ir neturi dėl ko aukotis.

Ką daryti, kai šiuolaikinis Lietuvos jaunimas ne tik „zombinamas“, bet sistemiškai verčiamas degraduoti per alkoholį, per narkotikus, per visokių beprasmiškų vakarėlių organizavimą — jaunimas mokomas „tūsintis“ ir apie nieką negalvoti.

Tikiuosi malonus „Švenčionių krašto“ skaitytojas šiame straipsnyje atras tinkamą „informacinį vaistą“ nuo „šūdmalos“³⁾, nes politiškai organizuotas melas veikia visą visuomenę, nors įvairios grupės – darbininkų, mokslininkų, akademikų, menininkų, patiria jį skirtingu būdu. Tad ir šių „vaistų“ skonį kiekvienas pajus skirtingai: vieniems jis bus kartus, kitiems – aitrus, tretiems „balzamas sielai“. Būtų puiku, jeigu jis padėtų suvokti tikrąjį valdžios veidą ir įvertinti L. N. Tolstojaus pasakytus žodžius: „Paklydimas nenustos būti paklydimu vien dėl to, kad juo kliaujasi milijonai žmonių“.

Apskritai apie valdžią galima perskaityti didžiulius istorinius traktatus, bet nėra iš kur sužinoti apie jos įgyvendinimo praktinį mechanizmą. O tai yra svarbiausia supratimo apie žmogiškąjį fenomeną, vadinamą „valdžia“, detalė.

Dauguma žmonių visuose kontinentuose pasakys, kad valdžia, tai jos simboliai, kuriuos priimta vadinti regalijomis: skeptras, branduolinis lagaminėlis, antspaudas ir parašas. Bet kuris Lietuvos gyventojas pabrėš, kad tai — Seimas ir Vyriausybė, Landsbergis. Tačiau visi šie atsakymai nepaaiškina situacijos.

Valdžios galia kartais lyginama su pinigais ekonomikoje. Kuo firma turi daugiau pinigų, tuo daugiau turi galimybių. Panašiai ir valdžia, nors siekia konkrečių tikslų, bet suprasdama, kad jiems pasiekti reikia galios, imasi didinti savo galią ir supranta tai kaip pagrindinį nacionalinį interesą.

Socialinė ir ekonominė krizė labai aiškiai parodė kiek daug visuomenėje sąžiningų ir talentingų žmonių ir kiek niekšų bei kvailių. Kovos įkarštyje prie valdžios vairo kažkodėl atsiduria antrieji. Užsiima populizmu, krečia visokias šunybes, spendžia žabangus, į kuriuos galop patys ir įkliūva.

Valdžios samdiniai

Kiekvienas žmogus planuoja savo gyvenimą. Paprastai į šių planų koordinates įeina jis pats ir artimieji, geriausiu atveju, atsižvelgiama į savo miesto arba konkrečios gyvenamosios vietos situaciją. Taikos atveju brėždami savo asmenines perspektyvas mažai kas atkreipia dėmesį į šalies ir aplink ją esančią padėtį. Kitaip sakant, žmonės domisi šiais kausimais, tačiau ne savo asmeninio gyvenimo kontekste, o šiaip, iš intereso, genami žinių troškulio arba iš smalsumo, kad būtų galima apie ką pakalbėti ir ką aptarti. Bet visa tai ne asmeninis gyvenimas, visa tai labai toli nuo asmeninių planų.

Asmeniškumas ir valstybiškumas niekaip nesikerta žmogaus galvoje. Jie labai toli vienas nuo kito. Valstybiškumas laikomas absoliučia valdžios prerogatyva, o asmeniškumas — paties asmens prerogatyva. Įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais individas su tuo visiškai sutiko, nes jam ir savų rūpesčių užteko, o valdžia skirtingais laikotarpiais — kada geriau, kada blogiau leido šiaip taip gyventi (kai kada net visai neblogai) arba išgyventi (kai kada vos vos). Gyvenimas kunkuliavo arba ruseno, tačiau tai buvo valdžios duotas gyvenimas. Valdžios veiklos vektorius tradicinėje valstybėje vis tik buvo nukreiptas į individą. Todėl individas savo asmeniniuose planuose niekada savęs nekėlė iki valstybinio lygio, vienaip ar kitaip kliaudamasis valdžia.

Anais laikais individo gyvenimą gynė valstybė, kurią kūrė ir stiprino valdžia. Tokiu būdu valdžios veiklos vektorius buvo kreipiamas individo link todėl, kad tai buvo reikalinga valstybei palaikyti.

Šioje valdžios paternalizmo sistemoje individas, kurdamas savo asmeninius planus, galėjo ir negalvoti apie valstybę, vildamasis, kad valdžia stiprins ir gins valstybingumą. Juk valstybės gynyba yra individo išgyvenimo pagrindas, o geriausiais laikais — ir gerovės.

Lietuvoje įsitvirtinus neoliberalizmui, visoje šioje koordinačių sistemoje įvyko lemtingas lūžis. Valdžios paternalizmą valstybėje pakeitė rinkos santykiai, kurie prieštarauja valstybingumo sistemai ir reikalauja, kad valdžia apsispręstų, kurioje ji pusėje. Valstybės, ginančios individą, pusėje ar rinkos, kuriai ankšta valstybėje su jos nustatytais apribojimais, pusėje. Rinkos, ieškančios būdų kaip panaikinti valstybę. Rinkos, kovojančios su nacionaline ekonomika, kaip valstybės sistemos fundamentu ir liaudies socialinės apsaugos sistema. Rinkos, reikalaujančios globalinės ekonomikos plėtotės visuotinės globalizacijos sąlygomis. Rinkos, kuri ant nacionalinės valstybės nuolaužų pasiryžusi dalyvauti kuriant Naująją Pasaulio Tvarką. Lietuvos valdžia pasirinko rinką ir pradėjo kovą su valstybe, o tai reiškia, nusistatė prieš individą, kurį tradiciškai gynė valstybė.

Rinką pasirinkusi valdžia, vadinasi, pasisakiusi prieš valstybę, atitinkamai ir prieš valstybiškai orientuotą individą, gali būti vadinama į rinką orientuota antivalstybine valdžia.

Jūs paklausite — kodėl rinkos valdžia, būtinai antivalstybinė valdžia? Ogi todėl, kad rinka reikalauja iš valdžios nuolat mažinti valstybės vaidmenį, kol šis galų gale priartės prie nulio.

Pabandykime nustatyti kuo skiriasi rinkos valdžia nuo antivalstybinės valdžios? Atidžiau pažvelgus į tai, kaip ji elgiasi valstybės, suprantama ir liaudies (tautos) bei individo atžvilgiu ir viskas paaiškės.

Tokiu būdu valstybėje formuojasi du priešingi poliai — iš vienos pusės antivalstybinė valdžia, orientuota į pasaulinės imperijos globalinį identitetą, iš kitos pusės — tauta kaip bendruomenė, orientuota į individų valstybinį identitetą.

Globalųjį identitetą turinti antivalstybinė valdžia, atsidūrusi prie nacionalinės valstybės vairo, tai yra individo ir liaudies, turinčios valstybinį identitetą, opozicijoje, persisunkia baime, kad liaudis gali užkirsti kelią jos užmačioms sugriauti tradicinę valstybę ir tikėjimą.

Kaip pirmiau minėjau, valstybė ir valdžia — skirtingos sąvokos. Valstybė praranda šeimininką ir valstybiškai orientuotas individas bei liaudis tampa nesaugūs. Tokioje situacijoje valstybiškai orientuotas individas, kurdamas savo planus ir norėdamas išgyventi bei apginti savo šeimą, negali ir neturi apsiriboti koordinatėmis, į kurias įeina tik jis ir jo šeima. Kaip sakoma: skęstančiųjų gelbėjimas —pačių skęstančiųjų reikalas. Čia kiekvienas turi ypač aštriai jausti savo asmeninę atsakomybę už gelbėjimą šeimininko neturinčios ir valdžios samdinių grobstomos valstybės.

Tik tokia valstybė, kurios valstybiškai orientuota tauta savo asmeniniuose planuose projektuos valstybiškumą, dar gali atgauti savo šeimininką — valstybiškai orientuotą valdžią. O valdžioje atsidūrusi tautinė (kaip ir buvusi sovietinė) nomenklatūra užmiršta pareigą valstybei — užimamas postas, tai tik galimybė prabangiai, patogiai ir sočiai gyventi. Tokia padėtis slopina visuomenės savarankiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei kūrybinį polėkį.

Gaila, kad šiandien valstybiškai orientuotą valdžią dabartiniame pasaulyje sunku surasti. „Gerąjį ganytoją“, besirūpinantį tikėjimu, valstybe ir tauta, pakeitė savanaudis „samdinys“, uoliai vykdantis samdytojo, valdančiojo elito valią.

Bėda ta, kad žmonės tingi keisti save. Jie jau priprato prie bandos gyvenimo būdo, prie vergo mentaliteto. Žmonės visada norėjo, kad jiems kas nors vadovautų. Šiuo atžvilgiu valdantysis elitas gerokai padirbėjo, kad žmonėms netgi patiktų būti gluminamiems ir laukti manipuliatorių suvirškintų aiškinimų. Žmonėms paprasčiau gyventi bandoje, negu būti laisviems. Jie patys save pasmerkia amžinai vergovei. Galų gale tegu joje ir pasilieka, jeigu taip patinka, juk tai jų pasirinkimas. Kiekvienas sprendžia pats už save.

O valdančiojo elito veiklos patirtos nesėkmės ir krizės pripaišomos rinkos nematomos rankos transcendentinei galiai ir apkaltinama pati visuomenė, tariamai pažeidusi „rinkos dėsnius“. Tokiais atvejais nesuskaičiuojamoms pasaulinių krizių aukoms sakoma, kad jos pačios kaltos dėl savo nelaimių. Tai gerokai efektyvesnis valdymo būdas, negu atviras teroras, taigi ir pasipriešinimo sistemai formos kitokios.

Minėtina, kad Lietuvos sisteminė žiniasklaida — viso labo valdančiųjų elito valios vykdytojų šauklys. Vergai nori laisvės ir demokratijos, — bus jiems laisvė ir demokratija, ir dar tokiu pavidalu, kokiu vergams ir nesisapnavo. Šaukliai surengs tokį farsą, kad žmogus po to ne tik neužsinorės minėtos laisvės, bet savo grandines bučiuos, kad tik viskas liktų kaip buvę. Ne veltui viešajai nuomonei apdoroti valdžios struktūrose dirba perspektyvūs politikai, žurnalistai, intelektualai, finansininkai, analitikai.

Šie specialistai rengiami tam, kad kreiptų mases „lėlininkams“ (įtakingiausi planetos žmonės, kurių rankos tampo politinių lėlių virvutes) reikalinga linkme, nurodinėtų kaip žmonės turi galvoti šiandien ir rytoj. Jie taip įsijautė į savo darbą, į „mokslinės pažangos“ galią, kad pamiršo, jog jie – tik samdiniai – vergų prižiūrėtojai, o vergvaldžiai tai kiti. „Lėlininkams“ tarpinės grandies nereikia, užtenka gandų ir „feikinių“ naujienų, o mokslu banda netiki iš sveiko įtarumo, todėl visas tas „švietimas“ darosi vis mažiau aktualus.

S. Žižeko žodžiais tariant, „Atrodytų, jog vėlyvajame kapitalizme „žodžiai nieko nereiškia“, niekam neįpareigoja: jie laipsniškai praranda savo performatyvią galią; viskas, kas pasakoma, ištirpsta bendrame abejingume; karalius nuogas ir žiniasklaida tai nenuilsdama skelbia, tačiau niekas tuo nesidomi — žmonės elgiasi taip, lyg karalius būtų nenuogas...“. Šie žodžiai skirti tiems žmonėms, kurie nors kartą pasijuto esą „nenormalūs“, kurie nors kartą suabejojo iš valdžios lūpų per jos ruporą — sisteminę žiniasklaidą — nuolat sklindančia ideologine propaganda.

Užsinorės vergas savo nacionalinio orumo, prašom, kur buvę, kur nebuvę šaukliai jau čia. Nori pajusti skandalų azartą, viešą demaskavimą, prašom, bet kokio skonio. Juk žmonių kasdieniai pomėgiai labai jau niekingi. Niekas nekelia didesnio intereso, kaip kažkieno tragedija. Šio pasaulio galingieji sukurs jums bet kokią sumaištį, ką tik norit, tik būkite vergu, būkite minioje, būkite kaip visi ir galvokite kaip visi. Be to, vergams dirbtinai skiepijamas ne tik skurdas, bet ir baimė, iš kurios protingi žmonės uždirba milijardus.

Žmonės dėl valdžios eina per galvas, ryžtasi viskam siekdami šio tikslo. O kam jiems reikalinga valdžia? Ar tam, kad patenkintų liaudies poreikius? Žinoma, kad ne. Jie stengiasi tik dėl savęs, dėl didybės manijos ir savo kapitalo gausinimo. Jie puikiai supranta esą pasaulio galingųjų marionetės, todėl naudojasi galimybe ir iš valdžios rauna viską, ką tik gali nurauti. Dauguma prasčiokų iškelia juos iki žmogiškos meilės idealo. Iš tikrųjų jie tokie patys žmonės kaip ir visi, nė kiek ne geresni. Skiriasi tik tuo, kad ši žmonių padermė gudresnė, apsukresnė ir labiau pasitikinti savimi. Laukti iš jų išmaldos nėra prasmės. Ją gali duoti tik tada, kai pirmiausia jiems tai naudinga. Ir tai išmaldą liaudžiai meta kaip kaulą alkanam šuniui, kad maldaujančiajam tekėtų seilė matant „dosnų šeimininką“. Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna. „Nėra baisesnės dienos, nei toji, kai pas tave ateis valdžia ir pasiūlys padėti“ yra pasakęs Ronaldas Reiganas.

Pablogėjus tarptautinei situacijai, didelė tikimybė, kad Lietuvos valstybė gali tapti, kaip ne kartą jau yra buvę, viso labo teritorija. Paskiau lengva būtų ją užimti ir likviduoti visas valdžios struktūras.

Šiandien Lietuvoje formuojasi parazitinė politekonomija, kurioje demokratijai nelieka vietos. Meritokratiją, tai yra vertinimą pagal realius gebėjimus ir pasiekimus, keičia protekcijos ir neslepiamas nepotizmas – vaikų ir anūkų sodinimas į reikšmingus bei pelningus postus. Tai leidžia paaiškinti ir žūtbūtinę konservatorių kovą su Prezidentu dėl atstovavimo EVT, o tiksliau, dėl europinių pinigų čiaupo kontrolės.

Tai ką daryti taip siautėjant totalinei valdžiai?

Apie pogrindžio žmogų

„Jokia kita religija, išskyrus mūsiškę, nemokė, kad žmogus gimsta nuodėmingas. Jokia filosofijos srovė to nesakė. Todėl nė viena nenurodė tiesos.“

(Blaise Pascal)

Valdžios dėmesys visuomenei ir toliau yra daug didesnis už dėmesį asmenybei. Naujas politinis režimas visas permainas sieja su visuomenės reformomis, bet jokiu būdu ne su asmeniu. Kodėl? Ogi todėl, kad neliko politinių institucijų, turinčių teisę kalbėti apie asmens atsinaujinimą. Bandoma įtikinti, kad naujas žmogus turi atsirasti kaip naujos visuomenės padarinys. Manoma, kad geras žmogus atsiranda tik dėl geros santvarkos, tačiau užmirštamas tas, kurį krikščionys vadina vidiniu žmogumi ir jis išstumiamas už politinio mąstymo ribų.

Mokslininkai žmogų pažįsta kaip gamtinį arba socialinį reiškinį, tačiau jo nepažįsta kaip daikto savaime. Tai viena iš paslaptingiausių asmens savybių, rodanti jo išskirtinumą, todėl asmuo mokslui mažiausiai tinkamas iš visų pažinimo objektų. Šiuo atveju geriausia būtų remtis F. Dostojevskio užrašų iš pogrindžio pagrindinio veikėjo, vadinamo pogrindžio žmogumi, samprotavimais. Šis literatūrinis herojus kaip retas dabarties filosofas išplečia politinį žmogaus supratimą.

Manau politinio gyvenimo dalyviai žino, kaip propaganda valdžios balsą nesunkiai gali padaryti asmens balsu. Stebina tai, kad net milžiniško valdžios spaudimo sąlygomis neišnyksta jai besipriešinantys piliečiai. Siracido knygoje sakoma: „Už tiesą kovok ligi pat mirties, ir Viešpats Dievas kovos už tave.“

Sociologai mėgsta kalbėti apie visuomenės pasipriešinimą, tačiau visuomenė nesipriešina politinei tvarkai. Tai gali padaryti tik atskiri asmenys. O konkrečius vardus turintys asmenys visada kalba visuomenei svetimu balsu ir iš to palaipsniui atsiranda nauja visuomenė.

Galų gale mes atsakingi tik patys už save. Mes gimstame atskirai vienas nuo kito ir išeisime iš šio pasaulio kiekvienas atskirai. Kiekvienas iš mūsų turi savo gyvenimą ir savo misiją.

Tapkite savo likimo kalviais – tai pats geriausias dalykas, kurį galite nuveikti šiame pasaulyje. Jeigu kažkam reikės pasikeisti, gyvenant greta jūsų – tai įvyks. Tapsite motyvatoriais jau pačiu savo egzistavimo faktu. O jeigu kito žmogaus jūsų kelias netraukia, neįkvepia – irgi puiku. Jis, matomai, turi savo kelią. O su jumis žengs tie, kuriems su jumis pakeliui.

Česlovas ČERNIAUSKAS

Pastabos

¹⁾ Benas Okri (g. 1959) – iš Nigerijos kilęs angliškai rašantis poetas, prozininkas, eseistas.Arčiau tiesos turbūt tie literatūrologai, kurie Okri kūrybą vadina tradicinių afrikietiškų tikėjimų dvasios persmelktu realizmu.

²⁾ Valstybės valdžią įgyvendina valstybės aparatas. Vienas iš valstybės valdžios požymių — dvejopos valios (valdančiųjų ir valdomųjų) santykis (būdinga subordinacija, kai valdomasis pasiduoda valdančiojo valiai ir sutinka daryti tai, kas jam įsakoma), taip pat, specialus prievartos aparatas (jo neturi jokia kita socialinė grupė).

Čia reikia paminėti dvi valdžios sampratas: valdžios kaip nuosavybės ir valdžios kaip strategijos. Valdžios kaip nuosavybės samprata išreiškia tam tikrą požiūrį, kuriuo remiantis teigiama, kad valdžia priklauso konkrečiam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. valdžia yra jų nuosavybė. Valdžia kaip strategija (šią valdžios apibrėžtį savo darbuose vartoja M. Foucault) – valdžios samprata, kuri nenukreipta į vieną kurį nors subjektą. Valdžios kaip strategijos samprata reiškia, kad valdžios savininkas neegzistuoja, jog valdžia kaip tokia neturi veido, jog ji yra anonimiška.

³⁾ Valdžiažmogis — valdžioje esantis savanaudis žmogus; biurokratas.

⁴⁾Apie šūdmalą (angl. On Bullshit) Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry G. Frankfurtas išdėstė trumpame esė, kuriame teigiama, kad šūdmala – tai kalbėjimas ir veikimas nesirūpinant dėl tiesos; tai „indiferentiškumas tam, kaip yra iš tikrųjų“. Tokiu atveju šūdmalio niekas neriboja. Jis neturi visiškai jokio orientyro – tiesos, kurią siekiant nuslėpti sukuriama jos priešingybė – melas. Taip pat jo abejingumas tiesai ir melui atveria neaprėpiamų manipuliacijos galimybių kalbant bet ką, nes šūdmalio niekas neriboja. Ir tai didžiausias šūdmalos pavojus – šūdmalys, nesirūpindamas savo žodžių santykiu su tiesa ir melu, nesirūpina savo žodžių poveikiu. Jam tiesiog nerūpi tikrovė.

Literatūra

1. Alvydas Jokubaitis. 2019. Politinis idiotas. Tyto alba.

2. Jose Ortega y Gasset. 2013. Masių sukilimas. Vaga.

3. Даниэль Эстулин. 2015. Трансэволюция. Эпоха разрушения человека. Книжный мир.

4. Даниэль Эстулин. 2014. Тавистокский институт. Попурри.

5. Петров Константин Павлович. 2008. Тайны управления человечеством или тайны глобализации. Академия управления.