Mes turime 141 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:285
mod_vvisit_counterŠią savaitę:5695
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9641

60 metų drauge – šeimyninės laimės paslaptys

2021 m. liepos 17 d.

Liepos 16 d. Regina ir Konstantas Rameliai šventė 60 metų santuokos sukaktį – deimantines vestuves.

Šios sukakties sulaukia nedaug sutuoktinių, tad tiek drauge pragyventų metų liudija apie spinduliuojančią it deimantas pagarbą ir meilę vienas kitam, apie nugludintus tarpusavio santykius. Sukaktuvininkai atvirai dalinasi savo gyvenimo patirtimi, kaip meilėje ir santarvėje pragyventi šešis dešimtmečius ir su džiaugsmu pasitikti naują dieną.

 

Namų šiluma

Jaukiame ponios Reginos gimtųjų namų kambaryje leidžiamės malonių prisiminimų nešami į tolimus 1961-uosius.  Gal namai tokie jaukūs ir šilti todėl, kad viskas sukurta pačių rankomis. „Jis viską viską pats padarė“, - džiaugsmu švyti ponios Reginos veidas. „Po darbo važiuodavau ir dirbdavau, visą remontą namuose atlikau  pats, tada ir apsigyvenome“, - prisipažįsta ponas Konstantas. Remontas atliktas be priekaištų, o visa kita – šeimininkės su meile ir skoniu sukurta. Vyras ir žmona neslepia, kad šeimoje yra vyriški ir moteriški darbai, o tai sukuria harmoniją, kuri puoselėja vyriškumą ir moteriškumą.

Jau 13 metų jiedu – nuolatiniai Milaukos kaimo gyventojai.  „Mums čia taip gera“, - atsidūsta ponia Regina ir su šypsena pasakoja, kaip prasidėjo jų laimė. Iš tikrųjų didžiulė laimė sutikti žmogų, su kuriuo brangi kiekviena diena, į kurį akys žvelgia su tokiu pat susižavėjimu, kaip pirmąjį kartą, tik drąsiau, nes jau tikra – čia jos žmogus.

 

Pakeleiviai

Į klausimą, kaip susipažino, pašnekovė paslaptingai nusišypso: „Labai įdomiai susipažinome“. Ponia Regina -  aštuntas vaikas šeimoje – gimė ir užaugo šiuose namuose nuošaliame Milaukos kaimelyje.  Su visais reikalais tekdavo važinėti į Švenčionis, o kuo gi nuvažiuosi, jeigu ne pakeleivinga mašina.  Autobusai važiavo retai. Taip nutiko ir tą lemtingą dieną. Išėjo ant kelio, susistabdė mašiną, įsėdo ir važiuoja. Privažiavus Sarius, į mašiną įlipo dar vienas pakeleivis.  Gražus nepažįstamas vaikinukas.  „Iš karto supratau, kad inteligentas, - sako ponia Regina. – Paltas labai geros vilnos, gražus kostiumas“. Tąkart tik paslapčia žvilgtelėjo vienas į kitą, bet nė nenujautė, kad tai – naujo gyvenimo pradžia. Atvažiavę į Švenčionis,  dar kurį laiką ėjo ta pačia kryptimi, bet tylomis, tik paslapčia pasižiūrėdami  vienas į kitą. Anuomet žmonės buvo kuklūs.

 

Lemtingas šokis

Buvo praėjusios vos kelios savaitės nuo pirmo susitikimo, kai likimas vėl suvedė. Aštuoniolikmetė Regina važiavo koncertuoti į Dvilonis, o po to jų ansambliuką nuvežė į Laukius į šokius. Ten buvo ir tas nepažįstamas vaikinukas. Pakvietė ją šokio.  Po to buvo mergaičių viliotinis. Tėvo išmokyta niekam niekada nelikti skolinga, ji pakvietė šokio nepažįstamąjį. Tai buvo lemtingas žingsnis. „Pas mane buvo įprotis: jeigu aš pakviečiu merginą ir ji manęs nepakviečia, antrąkart  nepakviečiu -  vadinasi, nepatikau“, - atskleidė ponas Konstantas.

Paaiškėjo, kad vaikinukas turi ir motociklą. Parvežė po šokių į namus.

„Vėliau sužinojau,  kad jis – Sarių mokyklos direktorius“, - pasakoja p. Regina.

Po nepilno pusmečio atšoko vestuves. Nuotakai buvo 18 metų, jaunikiui – 22.

Klausiu, ar tai -  meilė iš pirmo žvilgsnio? „Beveik... - santūriai patvirtina ponas Konstantas ir tęsia, - buvau po kariuomenės, susitikom, patikom vienas kitam ir apsivedėm“. Tai buvo 1961 metų liepos 16-oji.

Ne mažiau įspūdinga už pažintį buvo ir bažnytinė santuoka. Tėvas pakinkė arklį, patiesė gražią gūnią ir išleido jaunuosius į Mikailiškio bažnyčią (Baltarusija).

 

Labai jaunas direktorius

-Tuo metu išsilavinusių žmonių buvo nedaug. Daugiausiai, kas buvo, tai baigę pedagoginę mokyklą. Mokytojai buvo su viduriniu išsilavinimu, - pasakoja Konstantas Ramelis. – Aš po kariuomenės pradėjau dirbti švietimo skyriuje, kelis mėnesius pavadavau Modžiūnų pradinės mokyklos mokytoją. Švietimo skyriaus vedėjas pasikvietė ir pasakė: „Važiuosi ten“. Tuo metu jau studijavau Vilniaus universitete.

Tai buvo Sariai.  Prieštarauti buvo nepriimtina – važiavo, kur reikėjo kadrų.

Mokykla buvo vargana, apleista – per kiemą ūkio sunkvežimiai važinėjo, bet žmonės buvo geri, draugiški, vaikų daug. Kai kurie buvo vos 4-6 m. jaunesni už patį direktorių.

Ėmėsi darbo: užtvėrė teritoriją ir ėmė tvarkytis. Ūkio direktoriui tai nepatiko, bet  mokyklų vadovai tais laikais buvo vertinami. Per pusę metų suprojektavo ir pastatė mokyklos priestatą. To Lietuvoje dar nebuvo. Rugsėjo 1-ąją jau šventė atidarymą. „Ir mokytojai, ir tėvai draugiški buvo, visi labai norėjome erdvesnės mokyklos - per pertraukas bėgome plytų krauti. Vaikų buvo virš šimto, sunkiai tilpo, -  prisimena ponas Konstantas. - Žinoma, įsirengėme stadioną – visi jauni, nori judėti ir būtinai, kad ir direktorius kartu žaistų futbolą, krepšinį. Tai teko pažaisti.“ Dar dirbtuves darbų pamokoms per mėnesį drauge su tėvais surentė. Dirbo kartu su visais.

Ponas Konstantas sako, kad vaikai buvo labai geri. Jauna direktoriaus šeima Sariuose nuomojosi kambarį pas žmones.  Sako, žiūri vieną vakarą keli berniukai vis sukiojasi aplink tą namą. Paskui įsidrąsinę paklausė: „Direktoriau, gal galima jums malkas supjauti?“ Kaime dirbantiems mokytojams anuomet duodavo nemokamai po 10 kub. metrų malkų. Direktorius sako dar pagalvojęs, bet sutikęs. Su tokia talka greitai supjovė, bet paskui, žinoma, teko žaisti futbolą... Ir dabar gera prisiminti tokias šiltas akimirkas.

Jaunas direktorius rūpinosi ne tik mokykla, bet ir vaikais. Pradėjo juos vežioti į ekskursijas į Palangą, Nidą, Taliną, Gardiną, Peterburgą. Ūkis duodavo išravėti kelis hektarus runkelių ir už tai duodavo dengtą mašiną. Nakvodavo mokyklose, iš anksto susitarę. Vaikai labai stengėsi, kad tik galėtų važiuoti. Drauge su jais važinėjo ir direktorius su žmona. Į Peterburgą jau vyko ne vieni – žmona penktą mėnesį laukėsi dukrelės, bet kelionės nepabūgo – važiavo toje pačioje dengtoje mašinoje. Ir dabar su malonumu prisimena, kaip buvo linksma.

 

Bijojo vyro...

Kukli buitis, gyvenimas nuomojamame būste,  net po darbo nesibaigiantis vyro užimtumas netemdė jaunos šeimos laimės. Į klausimą, ar netrūko dėmesio jaunai žmonai, ponas Konstantas sako, kad žmona nebuvo išlepinta – tvarkėsi namuose, nesibaidė darbo. Be to,  tuo metu dar ir mokėsi. Žinoma, buvo nelengva.

„Visko užteko, - patikino ponia Regina. - Jis labai gražiai moka bendrauti su žmonėmis – ir šeimoje, ir darbe, ir su kaimynais. Aš su juo laiminga. Tik viena pasakysiu – aš jo bijojau. Taip taip – bijojau savo vyro.“

Dar besimokydama, ji pradėjo dirbti, o direktorius ateidavo į pamokas tikrinti. „Patikėkit, per visą savo amžių, kiek buvo visokių tikrintojų, aš nieko nebijojau, bet jo... - prisipažįsta  ponia Regina. - Pasiruošdavau  pamokoms idealiai, bet vis tiek bijojau. Paskui buvau jam dėkinga už principingą požiūrį, nes tai mane paruošė gyvenimui“.

 

60-ies bendro gyvenimo metų periodai

Pasak pono Konstanto, jeigu iki šiol drauge, vadinasi, viskas gerai.

Ponia Regina romantiškai, bet matematiškai tiksliai skirsto gyvenimą periodais:

- Labai gražūs periodai. Pirmas - 10 metų - Sarių. Fantastika - jaunystė, aplink daug jaunų žmonių puikūs kaimynai, Petruškų ežeras, miškai, pilni uogų ir grybų. Dukrytės gimimas. Tiesa, kiek ūgtelėjusią teko labai saugoti, nes palikti nebuvo kur, o reikėjo eiti į darbą. O dar čia pat tvenkinys, kukurūzai aukšti – nesužiūrėsi, nežinia kuriame lauke ieškoti...

Antras – 20 su viršum metų – Švenčionių. Čia man mokykla buvo viskas. Tokių mokinių reikėtų paieškoti. Ir kolektyvas, ir vaikai buvo puikūs – dar ir dabar susitinkam.

Paskui tapau „dekabristo“ žmona. Jis - į Vilnių, ir aš privalėjau palikti mokyklą. Gavau vertėjos darbą Aukščiausiajame teisme. Ir ką aš pamačiau po mano mylimos mokyklos? Baisu prisiminti. Dar civilines bylas versti įmanoma, nors nemalonu. Baudžiamosios bylos – gyvenimo pragaras, žiaurūs nusikaltimai su visomis smulkmenomis. Ištvėriau nepilnus 2 metus – išėjau iš darbo, o jau ir pensija artėjo. Šiuo periodu sutikome daug įdomių, iškilių žmonių. Įsitikinau, kad kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo paprastesnis.

Prieš daugiau kaip 13 metų ėmėme remontuoti mano gimtuosius namus, grįžome į atkurtą ūkį, ir štai jau 13 metų tęsiasi ramus, šviesus, dvasingas Milaukos periodas. Piešiau, mezgiau, kūriau paveikslus, rašiau, o dabar labai daug skaitau.

 

Visi kartais pykstasi?

Ar pasitaikė šeimoje konfliktų? „Taip, visi žmonės kartais pykstasi“, - skuba patvirtinti ponas Konstantas. Tuo tarpu žmona gudriai prašo pasakyti bent vieną konfliktą. Užduotis pasirodo per sunki – konkretaus pavyzdžio surasti nepavyksta. „Na, pavyzdžiui, vienas to nori, kitas to... Kiekvienoj šeimoj būna, kad pasibara“, - laikosi savo nuomonės vyras, o žmona tai tik juokais nuleidžia: „Man įdomu! Niekada tavęs girto ar nemandagaus nemačiau“.

Štai kaip sulaukti deimantinių vestuvių.

 

Pagarba

Kad pirmiausia žmones sujungia meilė, abu pašnekovai įsitikinę. Sako, nebūtų meilės, nebūtų bendro gyvenimo, bet pagarba ne mažiau svarbi. „Aš visą gyvenimą labai gerbiu savo vyrą – jo nuomonę, gerumą žmonėms, teisingumą, norą padėti. Jau tapo įprasta, kad dar tik pusryčiaujame, o kas nors jau lūkuriuoja prie vartų, atvykęs pasitarti“, -  atvirauja moteris. Iš vyro pusės niekada netrūko meilės ir pagarbos.

 

Kur gi toji laimingos ir tvirtos santuokos paslaptis?

Anot ponios Reginos, kai pilna darbų, nėra laiko ginčytis. „Kai vyras užimtas, svarbiausia, kad žmona netrukdytų dėl smulkmenų“, - rimtai sako šeimos galva. Kaip bebūtų užimtas, jis visada rasdavo laiko dukrelei, kai ji buvo maža, o prireikus prie vaiko naktį visada keldavosi pats – leido žmonai pailsėti. „Visada daug dirbau fiziškai: statėme mokyklą – pats dalyvavau statyboje, teko padėti tėvams kaime, turėjau papildomos veiklos. Būdamas Švenčionių teismo pirmininku, auginau bites. Vienu metu laikiau net 40 šeimų. Iš jų uždirbau daugiau, negu buvo teismo pirmininko alga (226 rubliai), bet darbo buvo daug. Nebuvo laiko pyktis, stengėmės abu dėl šeimos“, - dalinasi savo gyvenimo patirtimi ponas Konstantas. - Deja, pasak jo, tos patirties kitiems perduoti neįmanoma, kito neišmokysi, kaip gyventi. Čia yra santykiai, juos kuria du žmonės. Galiu nebent patarti jaunimui, kad, kurdami šeimą, suprastų, jog tai atsakingas sprendimas visam gyvenimui. Su tokia nuostata susituokusios šeimos bus tvirtesnės. Reikia nusiteikti gerbti vienas kitą“.

Ponios Reginos linkėjimai jaunimui panašūs: darbštumas ir pagarba stiprina šeimą. „Jauniems linkiu galvoti ne tik apie save, bet savo žmogų, stengtis jo neįžeisti. Būtinai pagalvokite, ar mano žmogui gerai, nes ir jis galvoja taip pat. Štai kaip atsiranda darna šeimoje.“

Taip vienas kitą palaikydami, tausodami, mylėdami, gerbdami Regina ir Konstantas Rameliai atėjo iki deimantinių vestuvių. Žinoma, tai ne riba. Dar po 10 metų – pragyvenus santuokoje 70 metų -  ateina  palaimintosios vestuvės. Paskui dar karūnuotosios, ąžuolinės, raudonosios...

Irena PAULIUKEVIČIENĖ