Mes turime 147 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:298
mod_vvisit_counterŠią savaitę:5708
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9654

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Nuotrauka iš seno albumo

2021 m. liepos 17 d.

Tik atsitiktinumas, kad karantino apribojimai sutapo su mano išėjimo į vadinamą užtarnautą poilsį diena. Nors koks ten poilsis. Vos tik pagalvojau apie tai, kiek reikės padaryti darbų, kuriuos atidėliojau, už galvos susiėmiau. Vieną akimirką netgi maniau į darbą grįžti. Būtų daug lengviau ir paprasčiau: pasiteisinčiau, kad tai to, tai ano darbo padaryti negaliu, nes labai pavargstu darbe, todėl parėjusi jau net rankų pajudinti nebegaliu. O dabar ką sakyti? Taigi...

Kai jau daug širdžiai nemielų darbų buvau padariusi (už tai net apdovanojau save dideliu torto gabalu), ėmiausi senų nuotraukų albumų. Jų daug, nuotraukos kai kuriuose labai netvarkingai subruktos, ant kai kurių nėra jokių užrašų. Ne tik mano anūkai, bet ir vaikai jas vartydami, tikrai nežinos kas jose įamžinta.

Pasidėjusi ant stalo tuos albumus, net nepagalvojau, kokie prisiminimai užplūs, kiek jau Amžinybėje esančių žmonių prisiminsiu tas nuotraukas tvarkydama. Štai mano sesė Baniutė, kurią mes vadinome tiesiog Bania, iš vienos nuotraukos šypsosi viena, o iš antros – abu su savo pirmąja meile Broniumi. Kokie jie abu laimingi! Kokios gražios jų abiejų akys, kaip meiliai apsikabinę! O jų jau nei vieno nebėra. Sukrečianti jų meilės istorija. Man net dabar šiurpoka ją prisiminti...

... Baniutė buvo darbštuolė, linksmuolė, šokėjėlė. Su Broniuku jie susipažino kaimo gegužinėje. Iš pirmo žvilgsnio vienas kitam patiko. Nuo to laiko jie visą laisvalaikį leido kartu. Nors, tiesą pasakius, kiek čia to laisvalaikio kaimo jaunimui: darbai ir darbai. Vieni lyg ir pasibaigia, kiti prasideda. Žiemą ilgėliau abu galėjo pasibūti kartu, o vasarą tai tik kokią trumputę valandėlę ištaikydavo. Ir tai ne kasdien.

Kai atėjo laikas Broniukui į kariuomenę eiti, atsisveikindami abu ašaromis springo, pažadus laukti sugrįžtančio, kasdien vienas kitam laiškus rašyti bučiniais sutvirtino. Kurį laiką taip ir buvo: laiškininkė turėjo darbo kasdien po laišką Baniai atnešti, o vaikinai gegužinėse šokėjos nesulaukdavo. Po metų Broniukas parvažiavo atostogų. Ta nuotrauka, kur jie abu laimingi, būtent tada ir daryta.

Atostogos buvo trumpos. Po to vėl ašaros, vėl pažadai, atsisveikinimo bučiniai...

Gal dar po pusmečio Bania jau pradėjo kaimo vakaruškose lankytis. Man ji sakė, jog Broniukas liepęs nesėdėti namuose lyg vienuolės įžadus davus. Kai sužinojau, kad ant jos „akį padėjęs“ kaimynas Juozas, bandžiau priminti sesei duotus pažadus kareivėliui. O ji tik šelmiškai šypsojosi ir sakė, kad Juozas tik šokiams, o širdyje tebesąs Broniukas. Aš tais jos pasiteisinimais netikėjau, nes man nuojauta kuždėjo ką kita...

Taip ir buvo. Bania ištekėjo už Juozo, kai Broniukui (jis tarnavo trejus metus) dar buvo likę tarnauti beveik metus. Jaunavedžiai apsigyveno Juozo tėvų namuose. Kadangi jie abu puikiai žinojo, jog nei aš, nei mūsų brolis bei tėvai jos santuokai su Juozu nepritarėme, pas mus jie retai apsilankydavo.

Broniukas, grįžęs iš kariuomenės, net neatvažiavo į mūsų kaimą. Apsigyveno mieste, armijos draugo bute, nes tas draugas liko virštarnybiniu.

Vienas mūsų giminaitis kartą buvo sutikęs Broniuką. Pastarasis pasipasakojo, kad Baniutės vis negali pamiršti, kad dažnai ją sapnuoja, kad tebesaugo visus jos laiškus, kad nenori net galvoti apie pažintį su bet kokia kita mergina.

Broniukas įsidarbino gamykloje. Jis taip užsispyrusiai nenorėjo atvažiuoti į kaimą (gal nenorėjo Baniutės susitikti, nes tada dar labiau geltų širdį), kad net tėvams prašant padėti prie ūkio darbų neatvažiuodavo. Per ką nors perduodavo tėvams pinigų, kad galėtų pasisamdyti kokį nors pagalbininką.

Praėjus keleriems metams mus pasiekė labai skaudi žinia – Broniukas pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Šermenyse sutiktas jo bendradarbis sakė, kad jam kažkas papasakojo, jog jo mylima Baniutė šeimoje labai nelaiminga, kad jos vyras ją labai dažnai muša, kad jai tenka bėgti iš namų, nakvoti šieno kaugėse (vasarą) ar kaimynų daržinėse (žiemą), kad Juozas dažnai net keletui dienų dingsta iš namų, kad prageria arba nežinia kur išleidžia už parduotus gyvulius gautus pinigus ir kt. Tai sužinojęs, Broniukas neatlaikė. Jam atrodė, jog geriau šitaip baigti savo gyvenimą, nei klausytis pasakojimų apie nevykusią mylimos moters santuoką.

Baniutė tik tada, kai Broniukas jau buvo palaidotas, man prisipažino, jog beveik iškart po vestuvių supratusi, jog padarė didžiulę klaidą ištekėjusi už Juozo, bet nebebuvo kur trauktis. Tais laikais skyrybos buvo labai nemadingos. O gi dar bijojusi ir tėvų, ir Dievo rūstybės: juk prisiekta bažnyčioje. Dabar tai lengvai apsisprendžia tuoktis, dar lengviau skirtis, o prieš keletą dešimtmečių taip nebuvo: sukūrei šeimą, tai ir gyvenk.

Baniutė paslapčia nuo vyro ir kitų kaimo žmonių lankė Broniuko kapelį, uždegdavo jam žvakutę, pasimelsdavo. O kai kartą einančią iš kapinių ją pamatė Juozas, namuose prasidėjo tikras pragaras...

Manau, kad toks gyvenimo būdas kaltas, jog Baniutė susirgo. Netgi tada, kai ji jau nebesikėlė iš patalo, kai bandė gydytis žolelių arbatomis, Juozas nesiliovė ją koneveikęs. Negana to, jis net neleido kviesti greitosios pagalbos žmonai arba gydytojo į namus. Tik tada, kai Baniutei jau buvo visiškai blogai, o Juozo namuose nebuvo, kaimynė iškvietė gydytoją. Tas, apžiūrėjęs moterį, pasakė, kad padėtis beviltiška, kad reikia kuo skubiau vežti į ligoninę, bet ir ten vargu ar bus įmanoma moteriai padėti...

Gydytojas buvo teisus: jokios gydymo priemonės nebepadėjo. Baniutė namo sugrįžo karste...

Matytumėte, kaip dabar jos kapą prižiūri Juozas! Matytumėte, kiek gražiausių gėlių prisodinta! Nežinau, kokios mintys sukasi jo galvelėje dabar, kai žmona jau Amžinybėje. Labai norėčiau jį šito paklausti, bet nenoriu net pagalvoti apie ėjimą į jo namus, o niekur kitur jo nesutinku.

Žiūriu į dviejų laimingų žmonių – Baniutės ir Broniuko – nuotrauką, kurioje jie tokie laimingi ir galvoju, gal TEN jie susitiko, gal TEN jie laimingi...

Štai kaip net keletui žmonių gyvenimą sugadina viena klaida...

Genovaitė ŠNUROVA