Mes turime 289 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:231
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16432
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92462
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vasara ir mes: kaip sekasi gyventi kartu?

2021 m. birželio 12 d.

Lietuvoje vasara – jau tikra, kupina saulės ir žalumos vešėjimo, o viso to reikėjo laukti labai ilgai ir kantriai, o sulaukus – mokėti įvertinti ir džiaugtis.

Ką tik buvo šventė – Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Kažkas „nusitrumpino“ ir ją pavadino tiesiog „aplinkos diena“, taip atsiedamas esmę nuo paprasto dalyko – yra mūsų (arba gamtos) aplinka, mes ją saugome ir džiaugdamiesi savo pasiekimais švenčiame. Beje, būtent paskatinti aplinkos apsaugai visame pasaulyje, Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja 1972 m. gruodžio 15 d. birželio 5-ją paskelbė Pasauline aplinkos apsaugos diena. Pretekstą šiai dienai davė tų pačių metų birželio 5 d. Stokholme įvykusi pirmoji Jungtinių Tautų Organizacijos konferencija, skirta aptarti aplinkos apsaugos problemas. Dabar bet kas mūsų paklaus: o kodėl taip vėlai, kur visi buvo, sakykim, nuo 1950-jų? Teisti paprasta, ypač po 50 metų. Tik ne visiems duota teisė ar išmanymas tą daryti. Tiesa, kalbėti apie tai būtina, nes gamtai ir aplinkai problemų nemažėja, jas gamta galėtų išspręsti tik su viena sąlyga – jei nemaišytų žmonės. Deja...

Taigi vasara, o mes kalbame apie savo ir gamtinės aplinkos išsaugojimą. Šie du dalykai (žmogaus ir gamtinė aplinka) savo prigimtimi labai skirtingi, apie tai daug kas iš nesupratimo pamiršta ir kalba taip, kaip atrodo. Štai iš kur atsiranda „tiesiog aplinkos diena“. Mes vis dažniau laukiame ne švenčių, bet žinių apie mūsų pasaulio problemas ir slapta tikimės, kad kas nors iš jau žinomų įvykių, procesų ar tendencijų ims ir neišsipildys arba įvyks kitaip, nei buvo ištirta, prognozuota. Štai neseniai kažkur prasprūdo žinelė, jog gimstamumas staiga (ar tikrai staiga?) lyg ir neauga... Tiesa – Afrika tame „progrese“ nedalyvauja. Niekas netikrina ir negali patvirtinti, jog tai – ne šiaip paprasta „antis“. Tačiau žiūrėkime, ką savo knygoje „Gyvenimas mūsų planetoje“ rašo Devidas Ettenboras (David Attenborough): 1937 metais mūsų buvo 2,3 milijardo, 1954 m. – 2,7; 1960 m. – 3,0; 1968 m. – 3,5; 1971 m. – 3,7; 1978 m. – 4,3; 1989 m. – 5,1; 1997 m. – 5,9; 2011 m. - 7,0; 2020 m. – 7,8 milijardo. Išeitų, kad per 80 metų populiacija padidėjo 3 kartus, ir visa tai – gamtos ir gamtinės aplinkos sąskaita. Kas turėtų įvykti, kad pasaulinė populiacija sustotų augusi, pagaliau imtų mažėti? Šiandien tokių tendencijų niekas nemato ir neprognozuoja. Vadinasi – puolimas prieš gamtą tęsiasi. Tylus, kasdienis. Visom įmanomom formom.

Prieš keletą dienų buvo pranešta, kad iš Pirėnų kalnų pakilęs rečiausias pasaulyje paukštis avėdra (jis turėjo siųstuvėlį, tad jo kelias buvo sekamas) pasiekė Nyderlandus, ir čia jį paprasčiausiai nutrėškė vėjo jėgainė. Niekas neįvertins triūso, įdėto išauginti paukščiuką iš vienintelio, net ne kasmet vienos poros padedamo kiaušinio, nepamatuos lūkesčių. Jau kelintą dešimtmetį avėdras bandoma sugrąžinti į Europos kalnus, bet... Štai vieną kažkas nušovė, kitą nunuodijo, trečią sumalė vėjo malūnas... Avėdros perėti pradeda 5-6 gyvenimo metais ar dar vėliau. Vadinasi – išgyventi iki brandos tokiam paukščiui be galo sunku.

Kam ieškoti taip toli... Aplinkos apsaugos dieną pažiūrėkime į mūsų gamtą, pasvarstykime, kur pradanginom beveik visą tetervinų populiaciją. Paskaičiuokim, kiek metų kurtiniai dar iškęs tokį beprotišką Lietuvos miškų naikinimą. Ar vardinti daugiau? Gerai, prašau: gal jūs žinote, kada ateis diena, kai Lietuvoje iš 5-6 likusių žalvarnių porų neliks nė vienos? Kada nutils volungės? Negi liksime tik mes, birželio 5-ją švenčiantys Aplinkos apsaugos dieną? Bet ar ko nors verta bus tokia šventė...

Selemonas PALTANAVIČIUS