Mes turime 293 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:210
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16411
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92441
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žodžių magija. Pasižvalgymai po kalbėjimo erčias

2021 m. gegužės 15 d.

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. (1 Kor 13,1)

Panagrinėkime kokią kalbėjimo galią turi žodis. Stuart Chase 1) yra pasakęs: „Mes gyvename žodžių vandenyne, tačiau lyg žuvys — vandens dažnai nepastebime“. Tuo tarpu žodžiai formuoja istoriją. Jie gimdo idėjas, sukelia karus, įkvepia milijonus ir padaro žmones garsius ir turtingus. Žodžiai gali žeisti ir šokiruoti, gydyti arba pakylėti.

Palyginkime, kaip reaguojame į neigiamą pastabą ir kaip – į komplimentus. Pagyrimą tučtuojau nuvaikome nuo savęs, kaip nereikšmingą musę, o štai kritiką prisimename ilgai, kai kuriuos žodžius – visą gyvenimą. Negana to, koks nors neigiamas pasakymas ilgainiui išsikreipia, išdidėja, tampa dar bjauresnis, aštresnis. Toksiškos dulkės nusėda ir nuodija.

Pavyzdžiui, kokius jausmus žmogui gali sukelti šie žodžiai: agonija, areštas, grasinimas, griauti, idiotas, išprievartauti, kalinti, karas, kentėti, kerštas, konvulsijos, kvailas, liga, liūdesys, mirtis, mūšis, naikinti, nekęsti, nušauti, nuodyti, pasmerkti, spjauti, sprogti, sužeisti, stresas, šlykštus, tragedija, teroras, užpuolimas, vogti, valkata, žmogžudys.

O kokius jausmus sukelia tokie žodžiai: atleisti, atostogos, apkabinimas, apdovanojimas, bučinys, čempionas, džiaugsmas, dėkingumas, geras, grožis, laimė, linksmumas, linkėjimas, meilė, mielas, pagarba, pagalba, palaimingas, parama, patogus, ramybė, saugus, sėkmė, smagus, šypsena, šlovė, švęsti, taika, tiesa, tikrumas, vakarėlis, žaisti.

Pagal pirmo sąrašo pasirinktus žodžius suformuoti vaizdai, tikriausiai, nebūtų labai malonūs, o su šiais žodžiais sudaryti sakiniai nepasireikštų pozityvumu.

Tačiau pagal antro sąrašo žodžius sukelti vaizdiniai bei iš šių žodžių sudaryti sakiniai, labai tikėtina, duotų malonių ir pozityvių rezultatų.

Kad žmogus emociškai jautrus minčiai, turbūt kiekvienas esame įsitikinęs ne kartą. Lietingą dieną sėdėdami namie ir kartodami sau, kad „šiandien man nesiseka“, „kokia bloga diena“, „koks aš vienišas“, priverčiame save jaustis blogai, galvojame, jog esame niekam tikę, jog neturime artimų žmonių, koks gyvenimas sunkus ir pan. Arba sakydami sau, kad „šiandien puiki diena“, „projektas juda į priekį“, „tuoj prasidės atostogos“, pasijuntame gerai, nusiteikiame pozityviai. Kitaip tariant, žmogaus savijauta priklauso ne nuo to, kas vyksta, bet nuo to, kaip žmogus tą supranta.

Kaip tai veikia? Kiekvienas žodis turi sąvoką. Tai sudėtinga, kintanti semantinė struktūra, susiformavusi iš patyrimo / asociacijų / žinojimo / žinių. Sąvokoje glūdi ir emocinio tikrovės vertinimo galimybė.

E. Sapiro 2) ir B. L. Whorfo 3) hipotezė

Egzistuoja įdomi mokslinė hipotezė, ginčai dėl kurios nenutyla daugiau kaip du šimtus metų ir iki šių dienų nė vienu eksperimentu nėra patvirtinta arba paneigta. Ji buvo pavadinta E. Sapiro ir Whorfo hipoteze, kuri sudaryta iš dviejų principų: lingvistinio determinizmo (mūsų kalba lemia mąstymą) ir lingvistinio reliatyvumo (tam tikrų vienos kalbos ypatybių nerasime kitose kalbose). Benjaminas Vorfas (Whorf Benjamin) lygino Vakarų Europos kalbų ir vienos iš indėnų kalbų veiksmažodžių laikų sistemas. Buvo prieita prie išvados, kad europiečiai ir indėnų tautos atstovai laiką suvokia skirtingai. Europos kalbų sistemose laikas suvokiamas periodais – praeitis, dabartis, ateitis. Indėnų kalbose jis – nesibaigiantis procesas. Būtų galima paminėti ir inuitų kalbas, kuriose yra daugiau nei 50 žodžių sniegui pavadinti. Pavyzdžiui – drėgnas sniegas, kristalinis, primenantis druską, atitirpdytas ir t. t.

Eduardas Sapyras (Edward Sapir) rašė: „Aplinkinį pasaulį mes matome, girdime ir apskritai suvokiame būtent taip ir ne kitaip visų pirma dėl to, kad šį suvokimą lemia visuomenės kalbos įpročiai“.

Įdomu, kad kiekvienas žmogus, pradedantis studijuoti svetimą kalbą, sutinka su šia hipoteze. Studijuodami kitas kalbas dažnai susiduriame su tokiomis įdomiomis skirtybėmis, kad pradedi galvoti: „Gal iš tikrųjų kalba daro įtaką mūsų mąstymui?“

Tai gana komplikuotas klausimas – ar mes negalime mąstyti apie dalykus, jei neturime žodžių jiems pavadinti, ar mums trūksta kai kurių žodžių, nes negalvojame apie tuos dalykus? Tai sudėtinga, nes tokiose situacijose susiduriame ne tik su kalba ir mąstymu, bet ir kultūra, o tai jau tradicijos, gyvenimo būdas, įpročiai, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, aplinka. Visa tai formuoja suvokimą, kaip mes mąstome ir kaip kalbame.

Atramos taškas - kalba

Į kavinę užėjęs studentas:

- Kavos end bandelę.

Nieko, kad aš angliškai?

 

Kai tik mokslininkai pradeda lyginti kalbas, į akis krinta tiesiog stulbinantys skirtumai. Pavyzdžiui, vaivorykštės suvokimas. Lietuvių kalboje vaivorykštę sudaro septynios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė. Tačiau anglų kalboje — viso labo tik šešios: red, orange, yellow, green, blue, purple, todėl, kad anglai nemato žydros ir mėlynos spalvų skirtumo.

O štai basai (Afrikos tautų grupė) vaivorykštėje mato tik dvi spalvas — ztza ir hui (šviesi ir tamsi). Tačiau racionaliausia Brazilijos indėnų piraha kalba — joje visai nėra žodžių spalvoms reikšti. Užtai net penkios giminės — prie vyriškosios, moteriškosios ir bevardės dar prisideda dvi jiems labai svarbios: plaukiojančioji gyvoji ir plaukiojančioji negyvoji. O ko jūs tikėjotės? Šie indėnai gyvena Amazonės pakrantėse ir jiems tai aktualu, bet motiną ir tėvą vadina tuo pačiu žodžiu.

Arba kitas įdomus pavyzdys. Akivaizdu, kad europietis kryptį nurodys savęs atžvilgiu. Tai yra ir rusas, ir prancūzas, ir vokietis, norėdami parodyti netoliese esančią skruzdę, pasakys kažką panašaus į „mano dešinėje skruzdė“. Čia atskaitos taškas Aš. Jūs pagalvosite: „O kas dar gali būti atskaitos tašku?“

O štai Australijos aborigenas pasakytų: „Šiaurės pusėje yra skruzdė“ arba „Puodukas stovi vakarinėje stalo dalyje“. Tačiau ką jūs darysite, kai aborigenas jums šūktels: „Atsargiai, ant tavo šiaurinio peties tupi voras!“ Ar greitai susivoksite, kuris jūsų petys — šiaurinis?

Visi šie pavyzdžiai rodo Sapyro ir Vorfo hipotezės teisingumą. Bet ne viskas taip paprasta.

Tyrinėtojų atlikti bandymai šiai hipotezei patvirtinti rezultatų nedavė. Pats paprasčiausias — patikrinti, kaip spalvas suvokia įvairių tautų atstovai.

Pavyzdžiui, toks eksperimentas. Žmogui duodama tam tikros spalvos kortelė. Jis turi greitai pateiktame rinkinyje surasti panašią spalvą. Pasirodo visiškai nesvarbu kiek pagrindinių spalvų yra kalboje. Visi bandomieji puikiai susidorojo su šia užduotimi.

Iki šiol nebuvo įtikinamo eksperimento, patvirtinančio šią hipotezę. Greičiausiai ir nebus. Vis tik kodėl?

Kalba ir mąstymas

— Gal galėtumėte išversti iš anglų kalbos „I don`t know“?

— Aš nesuprantu.

— Kas čia po galais yra! Niekas nesupranta...

 

Smegenų zona Wernicke atsako už kalbos supratimą, o Broca — už kalbėjimą. O štai už mąstymą atsako smegenų žievė.

Jums klausantis kalbos, Wernicke ją išverčia į prasmines reikšmes. Šis procesas vyksta automatiškai, be sąmonės dalyvavimo. Tai reiškia, kad pašnekovą jūs suprantate prasmės lygmenyje, o ne kalbos.

Prireikus kažką pasakyti, jums pakanka galvoje suformuluoti mintį, o šią mintį išreikšti kalba padės Broca.

Todėl visiškai nesvarbu kokia kalba bendraujate. Jūsų pašnekovas nori perduoti kažkokią mintį. Jo smegenų struktūros supakuoja šią mintį į ištartą frazę, tarytum į voką įdeda laišką. O jūsų smegenų struktūros išima prasmę iš frazės, tarytum paima laišką iš voko. Todėl jūs iškart suvokiate pasakymo prasmę.

Kalba, tai visiškai nepriklausomas, išskirtinai kognityvinis procesas. Ji nesusijusi su mąstymu.

Mąstymo funkcija — atspindėti realų pasaulį ir suprasti kas jame vyksta.

Kalbos funkcija — šį supratimą perduoti kitam žmogui. Kadangi kitas žmogus taip pat suvokia aplinkinį pasaulį, todėl, neatsižvelgiant į kalbą, jo atspindys bus panašus.

Vieni kitus mes suprantame todėl, kad gyvename tame pačiame pasaulyje, tai yra ir lietuvis ir anglas tam tikras spalvas mato vienodai. O kaip jas pavadinti „žydra“ ar „blue“, ne taip ir svarbu. Apie atspalvius visada galima susitarti. Taigi svarbiausia — ne kalba, o tai ką norite pasakyti.

 

Politiniai lingvistikos aspektai. Valdžia ir kalba

Gerai įsižiūrėję į žodį kaip į magišką kristalą ir jame įžvelgę slaptas pasaulio valdymo spyruokles, jūs aptiksite ir atpažinsite savo agresorių ir užsigeisite imtis kokių nors politinių priemonių, norėdami pakeisti galių santykį šiame pasaulyje.

Įsivaizduokite situaciją, kai, nesvarbu kokioje šalyje, per revoliuciją ar taikiu būdu pakeičiama valdžia. Valstybę ima valdyti naujas režimas. Kokie gi būna naujos valdžios pirmieji žingsniai? Ekonomikos reforma? Valdžios aparato reorganizacija? Anaiptol — visų pirma pervadinama viskas, kas tik įmanoma. Čia suveikia tie patys mechanizmai, kuriuos diktavo kokių nors gamtos reiškinių ar gyvūnų pavadinimų tabu, kaip ir mūsų protėvių laikais. Magiškas, mistinis požiūris į kalbą niekur nedingo, tik įgavo kitas formas.

Taigi, politika atsispindi net lingvistinėje semantikoje. Minėtų procesų pagrindinis motyvas — valdžios centralizacija, totalinė valdomųjų žmonių kontrolė. Kitaip tariant, kas valdo kalbą, valdo ne tik valstybę, bet ir jos piliečius — mases. Kasdieniame gyvenime tai atrodo taip. Yra tokia sąvoka — interpretacija. Juk reiškinio konotacinė reikšmė gali būti labiau negatyvi arba labiau pozityvi. Paprastas pavyzdys: žvalgas arba šnipas, smogikas arba sukilėlis, pareigūnas arba policininkas. Kiekvienoje sinoniminėje poroje — vienas ir tas pats veikėjas, atliekantis tą patį vaidmenį, tačiau, atsižvelgiant į santykį su juo, vadinamas skirtingai. Tuo parodoma, kokį poveikį valdžia gali daryti visuomeninei sąmonei ir formuoti atitinkamą požiūrį į tam tikrus reiškinius.

Lietuvoje „atgavus nepriklausomybę, susiformavo iliuzija, kad užtenka kalbą tik „atsikeisti“. Lyg savaime turėjo būti aišku, kad ir tais pačiais žodžiais kalbame apie kitus dalykus. Kad laisvė dabar visai kita laisvė. Kad mūsų akyse kinta demokratija, jos turinys. Kad Laisvės alėja dabar visai kita alėja. Dėl viso pikto kai kuriuos lietuviškus žodžius atkeitėme svetimžodžiais: jokiu būdu ne tarybinis, nors žodis ir niekuo dėtas, o tik sovietinis. Bet viltys nepasiteisino. Patys save apkaltinę, kad buvome „vergovės romantikai“, nė nepajutome virtę ir „laisvės vergais“. Nesugebėjome susiorientuoti, kad kalbos ir tikrovės santykiuose įvyko esminių lūžių: kalba tiksliai nebeišreiškia tikrovės, nebegalime būti tikri, kad sakinys „Ant stalo guli knyga“ tą ir reiškia. Tai justa „nelaisvės namuos“, manyta, kad tikrovė gali „atgauti balsą“, jį keliant, aukštinant. Deja, „aukštas“, bet netikras stilius tolina nuo tikrovės. Ir gal todėl aukštojoje retorikoje liko daugiausia prievarta kalbai įdiegtų žymių“ (Viktorija Daujotytė. Kalbėjimo(si) erčios. Mažosios esė, 55).

Antras momentas. Valdžia, nustatydama vienodas lingvistines normas, gali juridiškai kontroliuoti gyventojus. Juk įstatymas neįmanomas be formuluočių, o įstatymų kūryba — be kalbos kūrybos. Todėl šiandien negimusio vaiko nužudymą vadina nėštumo nutraukimu, palaidą gyvenimą — partneryste, o savanaudiškumą — materialiniu suinteresuotumu.

Apie žodžio galią ir reikšmę labai taikliai yra pasakęs mūsų kraštietis teisininkas Jonas Kovalskis. Jo teigimu, „kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę. Teisingumas tampa neteisybe, laisvė tampa nelaisve, demokratija tampa diktatūra, taika virsta karu, vergija imituoja laisvę, vienos lyties partneriai save vadina šeima, nusikaltėliai save vadina teisėjais, prokurorai įtikinamai vaidina samdytų juokdarių vaidmenį.“

Česlovas ČERNIAUSKAS

 

________________

1) Stuart Chase (1888–1985) — amerikiečių ekonomistas, socialinis teoretikas ir rašytojas.

2) Sapir Edward (1884–1939) — Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas. Amerikos menų ir mokslo akademijos narys.

3) Benjamin Lee Whorf (1897–1941) — Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas. Tyrinėjo daugiausia Šiaurės Amerikos indėnų kalbas.

 

Literatūra

1. Hal Urban. 2005. Žodžių galia. Kaunas: Dajalita.

2. Дмитрий Петров, Вадим Борейко. 2010. Магия слова. Диалог о языке и языках. ПрозаиК.