Šiandien mano gimtadienio rytas. Prabudau, bet ropštis iš lovos neskubu. Galvoju, kuo šitas rytas ypatingesnis už bet kurios kitos dienos rytą. Nieko protingo nesugalvojau. Tikrai nieko. Kadangi mano „garantinis laikas“ pasibaigė prieš septynetą metų, esu visiškai laisvas žmogus. Tiesa, laisva jaučiuosi nuo darbo, nuo įsipareigojimų kolegoms, nuo laukimo (nežinia ko), bet ne nuo minčių. Jos įkyriai braunasi į mane. Niekaip negaliu jų sustabdyti, peradresuoti kažkam kitam ar kokiu nors būdu paprasčiausiai atsikratyti. Niekaip. Jos tarsi prilipusios, tarsi įaugusios į mane. Rodos, kad vakar dar taip nebuvo. Lyg ir apie nieką negalvojau, neanalizavau savo gyvenimo, nenarsčiau jo po kaulelį. Matyt, viską sujaukė buvusios klasiokės skambutis. Nebuvo jis kažkuo ypatingas – tiesiog paprastas sveikinimas gimtadienio proga ir kvietimas į jos su vyru auksinių vestuvių šventę...

Tai va kaip. Todėl ir nesikeliu iš lovos (nors jau seniai reikėjo tą padaryti), todėl ir įjungiau „atgalinio laiko mašiną“, todėl ir nupūčiau dulkes nuo į pačią žemiausią lentynėlę suguldytų prisiminimų...

Šiandien man septyniasdešimt. Visiems dvidešimčiai mano klasės draugų po tiek pat. Na, plius minus po keletą mėnesių. Susiskaičiavau, kad keturių jau nebėra tarp mūsų (vaikinų, merginos dar visos), vienas dingęs be žinios, o likusieji penki, manau, laimingai vedę. O merginos? Keturios jau našlės, trys išsiskyrusios, trys ištekėjusios. Viena jų ir pakvietė mane į auksines vestuves. Jei gerai prisimenu, tai ji pirmoji iš visos mūsų klasės ištekėjo. Na, o aš – dvidešimt pirmoji – taip ir likau netekėjusi...

Kai buvome klasiokų susitikime po 20 metų, visi jau turėjo šeimas, išskyrus, žinoma, mane. Tada buvau „įsprausta į kampą“: visi reikalavo prisipažinti, kodėl aš iki šiol netekėjusi. Pasiteisinimas, kad niekas manęs neima į žmonas, nepadėjo. Tada nemažiau primygtinai buvo reikalaujama (juokais, žinoma) pasakyti, tai kokio gi vyro aš norinti. Atsakiau, kad labai paprasto. Na, kad būtų romantikas, bet tvirtai vaikštantis žeme, dirbantis, mėgstantis šokti, dainuoti (žodžiu, linksmas), humoristas, mokantis nors pačius pagrindinius buities darbus (sutaisyti spynas, lygintuvą, pagaląsti peilius, pakeisti ištrupėjusius elektros lizdus ir t.t.). Žodžiu, toks, kad jausčiausi mylima, kad gyvenčiau tarsi už tvirtos sienos. Prisipažinsiu, kad paminėjau ir dar vieną reikalavimą – kad būtų ištikimas. Juk tai nieko nekainuoja.

Būtumėte girdėję, kaip po tokios mano išpažinties juokėsi klasiokai. Kai kurie net iki ašarų. Kai sutartinis juokas baigėsi, visi nutarė, kad tokiu atveju man reikėtų ištekėti iš karto už keturių vyrų, nes tiek norimų savybių viename vyre tikrai nėra... Tada aš juokiausi. Sakiau, kad tai visai nedaug, kad mano tėtis toks buvo, tai kodėl kiti vyrai negalėtų tokiais būti? „Na na, palauksim, pažiūrėsim, – tada sakė klasiokai. – Įdomu bus pamatyti tavo išrinktąjį.“ Dabar prisipažįstu, kad kažkuria prasme jie buvo teisūs... Oi, ne, visom prasmėm...

Kadangi aš labai mėgau skaityti, knygas tiesiog „grauždavau“, todėl buvau labai dažna bibliotekos lankytoja. Ten susitikdavau su kitu knygomanu (aš taip jį vadinau, kol vardo nežinojau) Stasiu. Ilgainiui susidraugavom, ne vieną vakarą kartu praleidome apie knygas ir romanų herojus kalbėdamiesi. Jį ir į namus pasikviesdavau. Čia ir supratau, kad jis ir temoka tik knygas skaityti: varvančio čiaupo nei sutaisyti, nei pakeisti nemokėjo, paveikslo pakabinti nesugebėjo, lentynėlės virtuvėje pakeisti – irgi, ir t.t. Kai kartą mums kalbantis susprogo elektros lemputė, o jis neturėjo supratimo, kaip išimti likusią jos dalį iš patrono, supratau, kad šitą draugystę reikia kažkaip neskausmingai užbaigti. Taip ir padariau. Net į kitą biblioteką pradėjau vaikščioti.

Po keleto metų buvau pakviesta į giminaitės vestuves. Kadangi aš labai mėgstu dainuoti, tose vestuvėse „susidainavau“ su vienu muzikantu. Tikrai gražus vyras, labai neprastas šokėjas ir, kaip jau sakiau, muzikantas. Ėmėme susitikinėti. Apie kompozitorius ir jų kūrinius, populiariąją estradą ir klasikos šedevrus galėjome valandų valandas kalbėtis. Užtat apie „ūkį ir bites“ – ne. Jo visiškai nedomino jokie „žemiški dalykai“. Pats taip ir sakydavo, kad jis tegali tik ką nors nulaužti, nugriauti, sugadinti, sudaužyti, suplėšyti, bet tikrai nieko daugiau. Tai buvo tiesa. Pati ne kartą tuo įsitikinau. Trumpai sakant, padariau viską, kad nuo tada „dainuotume atskirai“.

Tėvų namas daug metų stovėjo tuščias. Buvau sumaniusi jį parduoti, bet gal per daug užsiprašiau, gal vieta nepatiko (buvo pačiame nedidelio kaimelio pakraštyje), todėl rimto pirkėjo nesulaukiau. Gal ir gerai, nes, tapusi pensininke, sugalvojau čia praleisti vasaras. Kitaip sakant, namelį padaryti „vasaros rezidencija“. Norint, kad taip ir būtų, čia reikėjo daug ką perdaryti, pakeisti, suremontuoti. Ilgai ieškojau žmogaus, kuris galėtų tuos darbus padaryti. Pagrindinė priežastis ta, kad tas namelis buvo pakankamai toli nuo miesto, todėl mieste gyvenantys meistrai nesutiko tokį kelią kasdien važinėti pirmyn-atgal: per daug laiko sugaištų, o ir pinigų turėčiau garokai daugiau sumokėti.

Galiausiai kažkas iš pažįstamų surado vienišių (vėliau paaiškėjo, kad jis našlys), kuris galėjo ir gyventi tame namelyje, kurį reikia prikelti naujam gyvenimui. Lengvai su juo susitariau: ten pagyvens, kol viską, ko paprašytas, padarys. Aš laikas nuo laiko ten nuvažiuodavau, nuveždavau jam maisto, susėdę pasikalbėdavome.

Aš tyliai džiaugiausi šituo žmogumi. Įsitikinau, kad jį rekomendavusieji buvo teisūs – tai tikrai auksinių rankų žmogus. Ką bepaimtų, tą padaro. Ir namelį lentutėmis apkalė, ir duris naujas įstatė, ir elektros instaliaciją perdarė (sakė, kad nedaug trūko iki gaisro), ir krosnis permūrijo, ir kai kuriuos tėvų turėtus staliaus kažkada darytus baldus atnaujino. Netgi langines padarė, nors to net nebuvau prašiusi.

Kadangi šis žmogus tame namelyje dirbo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (na, iki to laiko, kol viską padarė, ko buvau paprašiusi), o aš pas jį nuvažiuodavau kone kiekvieną savaitgalį, labai susidraugavome. Besikalbėdami netgi bendrų pažįstamų suradome. Aš prie jo įpratau, netgi sugavau save galvojant, kad štai toks vyras man būtų pats tinkamiausias. Nežinau, ką jis galvojo, bet mačiau, kad ir jam patinka su manimi kalbėtis. Buvau netgi pagalvojusi apie tai, kuo galėtų baigtis šita mūsų pažintis, bet vieną apmąstymams skirtą valandėlę pasakiau sau stop. Ne, tai tikrai ne tas žmogus, kokio man reikia. Taip, pripažįstu, jo rankos tikrai auksinės, todėl prireikus jis bet kokį darbą lengvai padarytų. Betgi gyvenimas kartu – ne vien darbas. Ir šiaip, ir taip bandžiau, bet bendrų temų pokalbiams aš taip ir nesuradau. O tylėti taigi nesinori...

Tai štai kaip gavosi – savo septyniasdešimtojo gimtadienio dieną pati sau pripažinau (tikrai tik dabar), kad mano klasės draugai tikrai buvo teisūs – man iš tikrųjų reikia turėti keturis vyrus vienu metu, tik tada išsipildys mano šeimyninio gyvenimo lūkesčiai... Kadangi taip nebūna, todėl ir likau netekėjusi...

Genovaitė ŠNUROVA