Mes turime 126 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2357
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27324
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:66437

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Užgesusio laužo plėnys

2021 m. balandžio 30 d.

Tik tada, kai už lango kažkas driokstelėjo, pašokau nuo kėdės. Apsidairiau aplinkui, bet taip ir nesupratau, iš kur akimirkai buvo atsiradęs tas garsas. O gal sapnavau? Tikriausiai ne, nes jei būčiau prisnūdęs, tai nuo kėdės būčiau nuvirtęs. Tiesiog buvau paniręs į labai gilius apmąstymus, todėl visas pasaulis nuo manęs buvo kažkur nutolęs. Pirmą kartą gyvenime taip atsitiko. Nors ne, taip būdavo ir anksčiau, bet gal ne taip ilgai...

Girdėjau kalbant, kad visus vienišius puola rudeninė depresija. Nežinau, ką šis žodis reiškia, bet suprantu, kad tai kažkas negero. O kas? Tikrai nežinau. Tiksliau sakant, nenoriu žinoti. Žinau tik tiek, kad prie lango, atsijungęs nuo pasaulio, prasėdėjau daugiau nei porą valandų. Gal ir dar tiek pat (arba dar ilgiau) būčiau prasėdėjęs, jei ne tas driokstelėjimas. O ką daugiau veikti dideliame name, iš kurio net katinas prieš kurį laiką išėjo ir negrįžo. Išeičiau ir aš, bet neturiu kur. Antra vertus, prie šių namų esu pririštas nematomais saitais. Lyg į kokoną susuktas. Galiu teisintis tik tuo, kad saugau išėjusiųjų atminimą. Bet tai iš tikrųjų tik pasiteisinimas prieš patį save. Daugiau niekam jo nereikia...

...Su Irute – mano pirmąją ir vienintele meile, susipažinau gegužinėje. Ji buvo pas kažką atvažiavusi į svečius, o tas kažkas atsivedė ją į jaunimo vakarušką (taip tada kaime vadino). Pamačiau tada ją ir nutirpo visas kūnas – arba ji, arba niekas daugiau.

Laimei, ir aš Irutei patikau. Ilgokai draugavome, mat ji dar mokėsi, o aš jau dirbau. Kiekvieną savaitgalį lėkdavau į miestą, kur visada su ja susitikdavau. Ir (ką čia ilgai pasakosi) – vestuvės. Apsigyvenome tada mano kaime, labai sename mano močiutės namelyje. Ten ir du mūsų sūnūs gimė. Sunku buvo mano Irutei name be jokių patogumų (o juk buvo miestietė), bet ji niekada nesiskundė. Buvome jauni ir laimingi vien todėl, kad esame drauge.

Kai sugalvojome artimiausioje gyvenvietėje statytis savo namus, mūsų berniukai jau buvo ūgtelėję. Santaupų, galima sakyti, neturėjome, pagalbos laukti irgi nebuvo iš ko, todėl prie namo statybų patys labai daug dirbome. Kaimynai kartais pagelbėdavo. Statybas stabdė ne tik pinigai, bet ir tai, kad šiam reikalui galėjome skirti tik savaitgalius, nes darbo dienomis abu su žmona dirbome vadinamus valdiškus darbus. Susitaupome kažkiek pinigėlių, atsisakydami netgi skanesnio valgio, naujesnių drabužių, pramogų (netgi vaikams jas labai ribojome), nusipirkdavome reikalingas statybines medžiagas ir kažką pasidarydavome. Po to vėl gyvenome taupymo režimu ir vėl kažką statyboms nusipirkdavome.

Labai norėjau, kad namas būtų didelis, kad jame galėtų įsikurti ir mūsų vaikai su šeimomis, o ir kad mes patys ne viename kambarėlyje glaustumės. Labai pamažu, oi, kaip pamažu kilo mūsų svajonių rūmai...

Kai namas jau buvo pastatytas, tik dar neįrengtas, mūsų sūnūs jau dairėsi sprukti iš namų: vienas įstojo mokytis į tuometinį Kauno politechnikos institutą, o antrasis mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Sūnų mokslai stabdė namo įrengimą, nes didžioji dalis mūsų abiejų atlyginimų buvo skirta jų studijoms.

Šiaip ne taip įsirengę vieną kambarį ir virtuvę, atsikraustėme į namą. Čia pat gyvenant buvo paprasčiau šį bei tą pasidaryti ir kituose kambariuose, mat nereikėjo gaišti laiko kelionėms iš kaimo: po darbo valandėlę kitą galima buvo skirti nedideliems darbams.

Žmona ėmėsi visokiausių papildomų darbų, aš irgi išnaudojau visas progas papildomai užsidirbti, o visa tai „kišome į namą“. Mane labai graužė sąžinė dėl žmonos, nes kai kitos jos darbo kolektyvo moterys vis pasididžiuodavo naujais kailiniais, madingomis suknelėmis, papuošalais, ji neturėjo ką joms parodyti: nebe pirmi metai tas pats paltukas, tos pačios suknelės... Bet mano Irutė gyvenimu nesiskundė. Jai užteko to, ką turėjo. Gal širdyje ir juto kažkokį kartėlį, bet niekada nevirkavo. Nuo to man, žinoma, nebuvo lengviau...

Net nebežinau, kiek metų praėjo nuo statybų pradžios, kai pagaliau galėjome „gyventi plačiai“. Tiesa, visiems šešiems kambariams, prieškambariui dar labai trūko baldų (o ir nebuvo labai paprasta tais laikais jų gauti), virtuvei – buitinės technikos, bet mes jau jautėmės įgyvendinę savo svajonę.

Svarbiausia, abu sūnūs jau baigė mokslus, todėl, atvažiavę į namus, galėjo įsikurti kiekvienas savo kambaryje, pasikviesti draugų. Kadangi abu gavo (skirtinguose miestuose) gerai apmokamus darbus, nusipirko nebrangius automobilius. Atvažiavę juos laikydavo lauke, o kai žiemą reikėdavo važiuoti, jie dažniausiai neužsivesdavo. Tada ir sugalvojau, kad reikia statyti du garažus. Ir vėl prasidėjo statybos...

Kai vyriausiasis sūnus sumanė vesti, mes jo šeimai pasiūlėme du mūsų namo kambarius. Sūnus padėkojo, bet pasiūlymo atsisakė, pareiškęs, kad iš mūsų namų į darbą mieste važinėti ir per toli, ir per brangu. Be to, jo žmona pareiškė, kad norėtų gyventi atskirai nuo tėvų: tiek nuo jos, tiek nuo mūsų. Tokį jų sprendimą aš priėmiau, palyginti, ramiai, o Irutė ilgai verkė. Kai aš pradėjau ją barti, sakydamas, kad ašaros nieko nepakeis, ji verkdavo nuo manęs pasislėpusi.

Labai tikėjomės, kad antrasis mūsų sūnus sutiks gyventi su mumis. Tuo labiau, kad jis namo parvažiuodavo gerokai dažniau nei vyresnysis, kad imdavosi kai kurių kaimo darbų. Atėjo diena, kai ir jis, atsivežęs jaunutę tamsiaplaukę, pareiškė, kad toji mergina tapsianti jo žmona. Jis jau jai pasipiršęs, gavęs sutikimą, o vestuves planuoja vasaros pabaigoje.

Po vestuvių jaunajai porai irgi pasiūlėme apsigyventi pas mus. Juk name šitiek vietos, o ir darbus abu galėtų rasti rajono centre. Sūnus pažadėjo pagalvoti, bet iš marčios reakcijos į mūsų pasiūlymą buvo aišku, kad taip nebus...

Likome dideliuose namuose su Irute vieni. Labai liūdėjome. Į kai kuriuos kambarius dienų dienom neužeidavome – ką gi ten veikti...

Dar labiau nuliūdome, kai vyresnysis sūnus pranešė, kad išvažiuoja gyventi į Šiaurės Ameriką. Ten ir namus nusipirko. Vos tik apsipratome su šia žinia, tą pačią naujieną pranešė jaunėlis – jis su šeima išvažiuoja gyventi ir dirbti į Airiją. Štai taip...

Vieną vakarą kalbėdamasis su Irute supratau, kad aš gerokai pasenau. Tą faktą tik dabar pastebėjau. Nebuvo laiko apie tai galvoti. Irutė prisipažino, kad irgi jaučianti senatvinius negalavimus. Ilgai nesikreipė į gydytojus, o kai pagaliau nuėjo – rezultatas buvo stulbinantis. Taip taip, vėžys, trečia stadija...

Nebeturiu Irutės. Kai jos karstą leido į duobę, aš tetroškau tik numirti. Tiesa, vyresnysis sūnus į laidotuves neatvažiavo – ne taip paprasta buvo tą padaryti taip toli gyvenant...

Dabar savo svajonių pilyje gyvenu vienas. Dieną dar ne taip kankina liūdnos mintys, nes vis dar sugalvoju kuo užsiimti, užtat vakare ilgai nedegu šviesos. Sėdžiu patamsyje, žiūriu pro langą ir kankinu save mintimis apie prabėgusį gyvenimą. Niekas man neatsako į pačiam sau pusbalsiu užduotus klausimus. O klausiu kasvakar vis to paties: kam man dabar reikia didelių namų, kuriuose be manęs gal tik koks mažas peliukas sukrebžda? O ir ar iš viso kada nors kam nors jų reikėjo? Kur dabar tie vaikai, dėl kurių šitaip stengėmės su Irute? Kur dabar anūkai, kurių net vardų negaliu įsiminti?

Kam dabar reikia baldų, kilimų, brangių indų, dėl kurių ilgiausiose eilėse prastovėta, ieškota pažįstamų žmonių, galinčių padėti visa tai įsigyti?

Vakaro slegianti tamsa apmąstymų valandas vis ilgina. O ir rytas išaušta ne kuo šviesesnis. Beprasmės dienos, beprasmės mintys, beprasmiai vakarai, o ir pats gyvenimas beprasmis...

Genovaitė ŠNUROVA