Praėjo, nuplaukė į amžinybę visi metai, kai gavau dovanų poeto Algio Jakšto eilėraščių knygą „Įprasmintas laukimas“. Rinktinė sukėlė mintis: „Koks kūrybingas, darbštus, polėkio žmogus yra poetas A.Jakštas“.

Laukimas...

Mūsų gyvenimas – kintantis pasaulis. Jame pildosi ne tik slapčiausi žmogaus troškimai. Pasaulis egzistuoja lyg fantazijų paveikslas, kuris labai greitai kinta, o kartu kinta žmogaus norai, troškimai. Lyg juos neštų vėjai, audros. Kas jis, tas paveikslas, tas realiai egzistuojantis gyvenimas? Gal tik mūsų kiekvieno atskirai susikurtas tam, kad pajustume mažą, nedidelį laimės trupinėlį? Gal tai tik mūsų vidinio pasaulio mažos dalelytės? Gal tai įprasmintas tikėjimas, kur ramybę keičia grėsmė? O gal tai vilčių išsipildymo, amžino stebuklo laukimas? Kalėdų, Velykų, saulės sugrįžimo laukimas. Juk stebuklo laukimas dažnai yra reikšmingesnis už patį stebuklą? Tai neprarasta ar atrasta iliuzija? Iliuzija, apie kurią poetas pasisakė širdies nerimu rinktinėje. Rinkinyje šviesias iliuzijas keičia nerimas, jaudulys, skausmas.

Kelias į save

Poetą jaudina, neramina galingas blogis, netiesa, melas, klasta, veidmainystė – šiandien pasaulį apvaldantis blogis. Kelionė, ieškojimai poetą veda ilgu keliu. Kelias dažnai skausmingas, nes jis tik į save. Tas kelias priverčia pasakyti sau apie save visą tiesą. O ar tai įveikiama visiems? Gal įmanoma tik stiprios dvasios, švarios dvasios žmogui? Gal tik kūrėjui? Žmogui, kuris visą gyvenimo kelią sugeba nueiti kaip vaikas. Juk tik vaikai yra arčiau Dievo. Tas, kuris siekia naudos, o ne gėrio, į tamsą grįžta net sapnuose, nepasiekęs svajonės. Žmogui norisi, kad pildytųsi norai, bet ne tie paviršutiniški, o patys svarbiausi, giliausi, kad taptume laimingi. Savotiška trejybė laukia tame kelyje: išmintingasis, kūrybinis ir transcendentinis būdas. Bet ar tai pasiekiama kūrybingai asmenybei?

Meilės pasaulis

Poetas rinkinį suskirsto į ciklus. Pirmas eilėraščių ciklas veda į meilės pasaulį, į svarbiausią žmogaus būties pasaulį. Eilėraščiuose „Meilės taurė“, „Tau gaila“, „Nuodėmingi“ išsako didelį tikėjimą, jog viskas praeina, išnyksta, tik meilės negali niekas įveikti, nes ji išlieka žvaigždėse, galaktikose, o žemėje lieka skambėti meilės jėga. Rašo eilėraštyje „Įprasmintas laukimas“, kad žvaigždžių siūlai pririš meilę prie pilnaties ir vėl viltis nušvies.

Lyg sau prieštaraudamas eilėraštyje „Prasmės ieškojimas“ sunerimsta dėl to, kad ateity „mano knygos lentynose dūlės“. Nerimą dėl kūrybinio palikimo išgyvena visi kūrėjai. Lyg ir pasigendame to „renesansinio“ optimizmo, bet vėlesniuose eilėraščiuose romantiškai poetizuojama meilė yra pilna lyrizmo ir tikėjimo pergale.

Nostalgija

Antras eilėraščių ciklas, pavadintas „Nostalgija“, lyg įspėja skaitytoją, kad poetas išgyvena naują, žmogų triuškinantį, laikotarpį, kuriame nebėra nei gailesčio, nei artimo meilės, nei kančios dėl blogio galios. Eilėraštyje „Pradžios ieškojimas“ konstatuoja žmogaus bejėgiškumą, pažeidžiamumą, prieidamas išvadą, gan liūdną, apie amžiną gamtoje vykstantį ciklą: mirtis – gyvenimas – mirtis. Apie to ciklo neįveikiamą galią, kuri yra nepavaldi žmogui. Todėl gan liūdnai, bet realybėn pastato žmogų, teigdamas „iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsiu“.

Poetas Algis Jakštas yra pasiekęs brandaus gyvenimo amžių. Gal todėl, kaip kiekvieną kūrėją, jaudina žmogaus gyvenimo prasmės, atsakomybės, pareigos ir kiti taurūs jausmai ir išgyvenimai. Gal todėl savo kūryboje ieško atsakymo į klausimus: kas yra žmogus, kokia jo paskirtis gyvenime, kaip išvengti klaidų, kokią vietą užima atgaila, atjauta. Tas problemas mėgina analizuoti cikle „Aš tik žmogus“, „Norėčiau“. Ciklas yra tarsi „Rekviem“, lyg grotų žmogui, kurio siela blaškosi, neranda ramybės. Poetas savo būsenai nusakyti kalba: „Taip ir gyvenu – kartais liūdnas, kartais linksmas, kartais svajoklis, kartais pasimistas“. Konstatuoja, jog sugeba mylėti, atleisti. Konstatuoja, kad gyvenimas yra per trumpas, kad nekęstų. Tai gan pamokančios mintys šiandien, ypač jaunimui, vadinamam „zero“ karta, kuri gyvenimo prasmę mato tik malonumuose, instinktų tenkinime, pamindami visa, kas išplaukia iš žmogaus prigimties, iš tokio žmogaus, kuris yra sukurtas Kūrėjo – Dievo.

Slegianti našta

Eilėraščių ciklas „Gyvybės šaltinis“ visiškai apnuogina lyrinio herojaus sielą. Lyrinis herojus, praradęs viltį gyventi be nuodėmės, susitaiko su sunkia našta, kuri slegia, kuri gyvena net „Dievo namuose“.

Eilėraštyje „Kaukė“ kalba apie slaptą ir paplitusį reiškinį žmonių tarpe – gyvenimą su kauke: ant veido, ant sielos, ant širdies. Tai reiškinys, kuris baisus tuo, kad kaukė slepia ydas, kurių tiek gausu žmonėse. Reiškinys, kuris iškreipia žmonių santykius, jausmus, siekius, troškimus. Eilėraštis primena velnią iš Anderseno pasakos „Sniego karalienė“. Velnias netyčia sudaužo veidrodį, o šis suskyla į tūkstančius skeveldrų, kurios papuola į žmonių širdis. Širdys tampa ledinės, o žmonės pikti ir nuožmūs. Žmonės po kaukėm slepia tikrąjį savo vidinį pasaulį. Eilėraštis yra filosofinio pobūdžio, jis primena mums, mirtingiesiems, kad už blogį teks susimokėti, kad reikia pastatyti šventyklą savo dvasiai, neprarasti vilties ir neužmiršti tako į šventovę.

Savito braižo gamtos vaikas

Poetas Algis Jakštas paskutinio rinkinio „Įprasmintas laukimas“ knygos viršelį vėl puošia ąžuolo vaizdu saulėtekio fone. Poetas – tikras gamtos vaikas. Medis jam – gėrio, grožio, jėgos, amžinybės simbolis, o gamtos vaizdai, iliustracijos knygoje – autoriaus fotonuotraukos. Tai liudija darną sielos, kuri išsilieja dailia kompozicija. Poetas sukuria plastišką, spalvingą, gyvą eiliuotą giesmę gyvenimui ir žmogui.

Džiugu, kad Švenčionyse gyvena neeilinis poetas, kurio kūryba žavi tikru poetiškumu, gyvybe, gyvenimo šiluma. Eilėraščiai įdomūs aktualia problematika, giliu intelektualumu, taikliu žodžiu. Poetas A.Jakštas – reikšmingas lietuvių literatūros raidai, poezija daugiapusiška, o poetas savitu meniniu braižu toliau turtina lietuvių poeziją.

Angelė TELYČĖNIENĖ

Poetas Algis Jakštas.

Angelė Telyčėnienė.