Mes turime 353 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:365
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15218
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:49745

Pasakojimas apie karvę – mano karvę

2021 m. vasario 27 d.

Seniai norėjau parašyti apie karvę. Mano karvę...

Kai einu keliu, ji iš tolo pamato, akimis lydi tol, kolei dingstu už kalno.

Ryte, kai einu laidyt, tai dar už durų išgirstu šnopavimą, o tik pravėrusi pataikau tiesiai raguoton galvon. Laukia... Žinau, kad didelė, žinau, kad ragais gali užkliudyti, vis tiek - pasilenkiu ir myluoju. Pasitikiu savo karve.

Kai melžiu, ramiai pastačiusi bidonėlį po karvės kojom, tekant pienui ir mintims, nuklystu taip toli, kad sugrįžtu tik pamelžusi. Ir nieko neatsimenu, nei ką galvojau, nei kaip tas pienas atsirado...

O koks geras ėjimas su pienu namo: galėsiu pieno duot visiems laukiantiems. O norinčių daug... Košiant katinas vis nekantrauja, taikos sugaut pieno srovę. Kita katė kniaukia. Čia ir vaikai prisistato: „Ar jau palaidei? Kuris pienas? Ar galiu? Ar yra bandelių?“

Gera, kai turime visko: ir pieno, ir varškės, ir sviesto...

Ir darbo turime daug.

Dabar, kai visi šienauja dėl grožio, mes šienaujame karvei. O kokios gražios nušienautos pievos! Bet žinai: daug šieno - daug darbo.

Bet niekada aš tiek daug nesižvalgau į dangų, kaip per šienapjūtę: ar nesikelia debesys? Gal šonu praeis? Ar dar saulė aukštai, ar spėsim?

O dangus kaip dovana, kai neskubriai riedėdama ant prikrauto šieno vežimo, žiūrėdama į dangų paskęsti gelmėje, ir tik kaimo medžių viršūnės lėtai slenka pro šalį.

O klojimas! Kasmet pildomas ir vėl ištuštėja. Kasmet šalinės kraunamos iki palubės (ant jų stovėdama kasmet gėriuosi stogo konstrukcijomis), kasmet po šienapjūtės nušluojamas padas...

Metai sukasi greit. Viskas kartojasi. Ir taip kasmet, kasdien, kasryt ir kasvakar...

Bet argi tų pačių darbų darymas nėra tęstinumas? Kaip geriau pajausiu savo mamą, savo bobutę, savo kaimynę, savo kraštą, nei gyvendama čia taip, kaip gyveno jie?

Jie gyveno ne sau. Dažnai ir dėl karvės...

Dėl jos darau tai, ką privalau daryti, o atpildas yra tai, kad galiu jausti tikrą buvimo ir darbų prasmę.

Teresė DISKIENĖ

 

Karvė iš tolo pasitinka ir palydi žvilgsniu...