Mes turime 346 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:9354
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28753
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:129084

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Anyta – velnio pramanyta

2021 m. vasario 20 d.

Prisipažinsiu iš karto – kol neturėjau marčios, nesupratau anytų, kurios negali sutarti su marčiomis, jas ignoruoja, pykstasi, esti amžinai nepatenkintos. Galvojau, kad jei aš būsiu gera marčiai, ją toleruosiu, tai ir ji bus gera man. Dabar suprantu visas anytas, visus uošvius, šešurus ir kitus artimus giminaičius, susijusius su konkrečia šeima. Dabar žinau ir tai, kad kartais anytai su marčia tiesiog neįmanoma sutarti. Tuo labiau tais atvejais, jei skiriasi abiejų temperamentai, įpročiai, vertybės, savarankiškumo laipsnis ir kt. Gal kažkaip galima „užsimerkti“, jei abi šeimos gyvena atskirai, o jei kartu – net pati tolerantiškiausia anyta lengvai gali tapti pačia blogiausia. Žinoma, marčios akimis žiūrint.

Papasakosiu savąjį atvejį. Mes su vyru gyvename nuosavame dideliame name, užauginome keturis vaikus. Iš jų trys su savo šeimomis gyvena užsienyje, tik mūsų pagrandukas Matas liko gyventi kartu su mumis. Neprieštaravome jam dėl ankstyvų vedybų su vienmete, turtingų tėvų vienturte Rita ir tam, kad abu gyvens nuomotame bute. Ten jie ir gyveno iki gimstant sūneliui. Nuo to laiko Matas liko vienintelis šeimos išlaikytojas, nes marti iki ištekant niekur nedirbo, o vėliau keletą mėnesių padirbėjo tėvo įmonėje. Tiesa, turiu pasakyti ir tai, kad marčios tėvas netroško tokio žento, t.y. mūsų sūnaus, o mes nelabai troškome jo dukros. Nedaug kartų iki vestuvių buvome ją matę, bet ir iš tų keleto susitikimų buvo aišku, kad tai tikrų tikriausias lepūnėlės pavyzdys.

Kadangi aiškiai supratome, jog iš sūnaus algos susimokėti nuomą, visus komunalinius mokesčius ir dar pragyventi patiems – labai sunku. Pasitarę su vyru, nusprendėme pasikviesti juos gyventi pas mus: namas dviejų aukštų, vietos pakankamai, o ir linksmiau bus didesniame būryje. Sakau iš karto – tai buvo pati didžiausia mano ir vyro klaida...

Pirmiausia pastebėjome, kad marti visiškai neturi jokių šeimyninio gyvenimo įgūdžių. Labai nustebome, kad net supratimo neturi, kaip rūšiuoti šiukšles (o juk su aukštuoju išsilavinimu), skalbinius, kaip susitvarkyti kambarius. Tikrai neperdedu sakydama, kad ir valgio gaminti visiškai nemokėjo. Kadangi virtuvė bendra, o marti pareiškė, kad jie gaminsis maistą atskirai, aš neprieštaravau: gal aš neskaniai gaminu, gal mano patiekalai jai nepriimtini ir t.t. Dėl to aš tikrai neturėjau jai jokių pastabų ar priekaištų. Betgi pastebėjau, kad ji sriubą verda tik iš parduotuvėje pirktų pakelių ar stiklainių, kad antrieji patiekalai – tik iš pusfabrikačių, kad ir vaiką maitina tik parduotuvėje ar vaistinėse pirktais maisteliais. Kantriai tylėjau tikrai labai ilgai – tesižino. Kartą pasakiau marčiai, kad geriau būtų, jog vaikui košeles gamintų iš mūsų pačių užaugintų daržovių. Tada ji kantriai patylėjo. Po kurio laiko (gal su Matu pasitarė) žiūriu, ogi tikrai bando kažką vaikui išvirti pati. Kartą girdžiu, kad vaikas verkia. Žinau, jog tokiu laiku jis jau turėtų būti maitinamas. Matau, kad marti tik tada pasiėmė bulvę, lėtai (tarsi neatsibudusi) sukinėdamasi virtuvėje pačiu bukiausiu peiliu, kokį tik rado, ėmė ją lupti, pjaustyti ir sudėjo į puodą. Tada ėmė skusti morką, pjaustyti salierą... O vaikas verkia. Negalėjau į tai žiūrėti, todėl išėjau į kitą kambarį, kad nei matyčiau nei girdėčiau...

Kaip sakiau, virtuvė buvo bendra. Marčios visą dieną maistui gaminti naudoti indai stovėdavo neplauti. Kai pavalgydavo vakarienę, ta krūva dar padidėdavo. Neištverdavau, išplaudavau prieš eidama miegoti. Kai marti tą pastebėdavo, žinote ką pasakydavo: „Taigi aš būčiau išplovus“. Ir taip kasdien.Tą patį išgirsdavau ir tada, kad visada tik aš sutvarkydavau laiptinę, vonios ir tualeto patalpas, išlygindavau jos padžiautus ir jau labai seniai išdžiuvusius drabužius. Žinote, tą jos „taigi aš būčiau padariusi“ aš netgi sapnuodavau: juk šitaip buvo metai iš metų.

Mes abu su vyru, o ir mūsų vaikai ką bedirbtume, dirbome labai sparčiai. Pasak liaudies, darbas degte degė mūsų rankose. O marčios lėtumas buvo stulbinantis: kol pasisuks, kol ką į rankas pasiims, kol atsisuks, kol prisimins, ką turi daryti... Viskas lyg sulėtintame kino filme. Aš jau per 50 metų perkopusi, kasdien fiksuotas darbo valandas dirbanti, grįžusi namo „viesulu“ perlekiu per kambarius, virtuvę, kitas patalpas ir viską susitvarkau: viskas nuvalyta, nušveista, padėta į savo vietas, išplauta, o marti per visą dieną (vaiką į darželį išvesdavo, nes jai buvo per sunku su juo tvarkytis) vos ne vos vieną kambarį susitvarkydavo. Ir tai ne iš pagrindų.

Mes prie namo turėjome keletą arų žemės daržui. Pasisodindavau ten įvairiausių daržovių. Esu kartą marčią paprašiusi padėti nuravėti (ji gi niekur nedirbo, o aš dirbau), tai po to karto daugiau neprašiau: aš nuravėjau trečdalį daržo, o ji vos įpusėjo vieną eželę. Nusprendžiau, kad daugiau tikrai neprašysiu, nes ne su mano nervais į tokią pagalbininkę žiūrėti...

Turiu pasakyti ir tai, kad marti ne kartą buvo įsidarbinusi, bet kiekviename darbe teištverdavo vos po keletą mėnesių – visur jai buvo per sunku. Užtat labai mėgo sėdėti prieš veidrodį ir dažytis bei keletą kartų per dieną balkone kavą gerti. Puodelius, žinoma, aš ploviau ir tikrai tikrai kaskart girdėdavau tą patį – taigi aš būčiau išplovus...

Jos tėvai pas mus nė karto nebuvo atėję. Netgi tada neaplankė, kai anūkas gimė. Jie visi kažkur susitikdavo: girdėdavau, kaip marti su jais susiskambindavo ir, pasiėmusi vaiką, kažkur išeidavo. Tikrai nežinau kur: gal į tėvų namus, gal kažkur kitur susitikdavo.

Kartą vienoje gydymo įstaigoje susitikau pažįstamą moterį, kuri, pasirodė, yra mano marčios tėvų kaimynė. Ji papasakojo, kad marčios tėvai, ypač tėvas, įtakingas, gerai uždirbantis žmogus, o motina irgi turi kažkokį savo versliuką. Žodžiu, pinigų stygiaus jų vienturtė tikrai nejuto. Tėvo pasamdytas vairuotojas ją veždavo į mokyklą, po pamokų paimdavo, tada į baseiną veždavo ir, žinoma, parveždavo. Tvarką namuose prižiūrėjo ir valgį gamino marčios motinos giminaitė, neturinti savo vaikų ir gyvenamojo ploto. Žodžiu, namuose viskas būdavo padaryta, marčiai pačiai nereikėjo nė mažojo pirštelio pajudinti. Tai ir atsitiko taip, kad jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių neįgijo.

Ritą tėvai ir ta namų darbininkė taip saugojo, jog mergaitei neleido nei bėgioti, nei šokinėti, nepirko dviračio, vis bijojo, kad ji gali susižeisti. Tėvas buvo „suorganizavęs“ netgi atleidimą nuo fizinio lavinimo pamokų. Liaudiškai sakant, patys ir sugadino mergaitę...

Aš viską suprantu: marti nebus tokia, kaip aš, o aš nebūsiu tokia, kaip ji. Aš su ja nesibaru, nepriekaištauju, nesistengiu jos perauklėti pagal save, bet tikrai neištverčiau to nedariusi, jei ne mano vyras, kuris man griežtai prisako tvardytis (oi, kaip sunku), „nematyti“ ir „negirdėti“ (dar sunkiau), bet aš dabar, tiek metų pagyvenusi kartu su marčia, puikiausiai suprantu kitas anytas – ne visos gi gali ištverti, kai mato jog marti elgiasi ne taip, kaip jai norėtųsi. Jei galėčiau, tai ir aš „auklėčiau“, nekreipdama dėmesio į tai, kad anyta – velnio pamanyta.

Gal ir protingas mano vyro patarimas – reikia kažkaip iškentėti, nes nežinia, kokia bus mūsų senatvė, o kiti vaikai taigi labai toli gyvena...

Genovaitė ŠNUROVA