Kaip galvojate, kodėl iš ekrano vis gąsdina? Matyt, kai kažko bijai, tatai tau visad YRA SVARBU. Ir aš šiandien Jums turiu pasakyti kai ką svarbaus. Tik be bauginimo. Mat laikmetis yra ypatingas... Seni elgesio šablonai nepritaikomi. Bijodami, mes, žmonės, ypač koncentruojamės į save, ir labiau susirūpinam savo gerove bei saugumu.

Atsitiktinai internete žiūriu, jaunutė moteris rūpinasi ne savimi. Veža maistą daugiavaikėms šeimoms... Graudu žiūrėt į tuos stovinčius vaikelius, nemokančius vaidint prieš objektyvą... Veža rąstigalius neturinčiai malkų senutei. Ne pas mus, ne Lietuvoj. Moldavijoj. Viena krikščionė. Informacija: Youtube svetainė „Evelinabokancea“.

Šiandien Lietuvoje visuomenė ir kaimuose, ir miestuose yra pasidalinusi į dvi „gražias dalis“. Tuos, kuriems labai labai gerai, ir tuos, kuriems labai blogai. (Arba labai labai labai negerai.) IR... viso šito akivaizdoje kaip racionalus krikščionis imu ir klausiu: O KĄ VISUOTINIO BAUGŠTUMO LAIKE VEIKIA DIEVAS??? Ir tada matau tą moldavų krikščionę, tuos sutrikusius nuo lauktuvių, o gal nuo dėmesio vaikus. Tai štai, galvoju sau, Viešpats Dievas maitina... ir sušildo. Tarp dauuuuugelio daugelio žmonių JIS surado VIENĄ ŠIRDĮ. Ir taip veikia. Per ją. Ir tada man pasidarė įdomu, nes pagalvojau apie iškilius šitos savo tautos šviesuolius. Menininkus. Žodžiu tuos, kurie šioje tautoje turi, sakykim, realų „MORALINĮ SVORĮ“. Ne ne, aš nepradėsiu dabar moralizuoti, apeliuoti į juos... Aš tiesiog pamačiau moldavų merginą-moterį, per kurią dirba Dievas. Ir kartu su kuria drauge veikia Šventoji Dvasia. Štai tada ėmė ir iškilo klausimas, ar kada nors man teko matyti kultūros veikėjo, menininko meninį veiksmą, kuriame matytųsi Dievo prisilietimas??? Mat, kadangi kultūros žmonės mus moko, nuolat ekrane yra mūsų akivaizdoje, RODO MUMS GYVENIMO PAVYZDĮ, tai pirmiausia pagalvojau apie juos.

Evangelijoje pagal Matą 25 skyriuje, nuo 35 eilutės yra labai įdomus Jėzaus teiginys: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane“. Žodžiu, tada nustebę tikintieji sutrikę ima aiškinti, kad girdi, Jėzau, mes nematėm Tavęs nei alkano, nei ištroškusio... O Jis atsiliepia, kad kiek kartų tai darėte visuomenės mažiausiesiems, atstumtiesiems, nešlovingiesiems, išties tai padarėt pačiam Jėzui.

Kodėl aš prakalbau apie mūsų kultūrinį elitą??? Todėl, kad NEPAPRASTOS PADĖTIES METU pirmiausia, ką norisi išgirsti, tai išgirsti ypatingą ŽODĮ iš iškilių, pripažintų žmonių. Žodį SU TURINIU, netuščią, atitinkantį laikmetį, atsveriantį grėsmės mauduly... Neutralizuojantį tamsą! Žodį iš širdies į širdį. Žodį, staigiai atmetantį nebesvarbius, menkaverčius dalykus, atskiriantį pelus nuo grūdų! Žodį, duodantį susivokti realybėje. ŽODĮ, PADUODANTĮ STIKLINĘ VANDENS. Tačiau ar turi tą žodį mūsų pašlovinta nacijos kultūrinė viršukalnė??? Čia nebesumeluosi – arba klausančiam palengvėja, arba ne. Jie, tautos gražuomenė. vis juokauja, „skaldo bajerius“, pasakoja savo nuotykius ar NUOMONES, lengvučius samprotavimus. Ar tai ir viskas, ką gali pasakyti pripažinti žmonės EPOCHOS KRITINIAME LAIKE savo tautai??? Vadinasi, nesurinko, vadinasi, nekaupė tų žmonijos išminties ir dvasios lobių. Ar išbarstė, jei ką ir turėjo... Juk ne kokių stebuklų aš laukiau. Žmonija turi sukaupusi kalnus išminties. Nereikalauju iš kultūros žmonių biblijinių, apreiškimo tiesų. Bet tai, kas žmonijoje patirtimi ir kūryba buvo SUPRASTA SVARBIAUSIO, žinoti būtina. Ir ne dėl savęs čia rūpinuosi. Mane pamoko Šventasis Raštas. Aš dėl tų vargdienių – pasiklydusių, išsigandusių, pasimetusių... Bijančių ne tik dėl savęs, bet sunerimusių dėl savo artimųjų. O kartu su jai. lygiai nerimo dėl artimųjų pilni tie patys kultūros žmonės. Ir nėra mano žodžiuose nei sarkazmo, nei nepagarbos. Aš vis tiek gerbiu daug pasiekusius kultūrininkus. Todėl tikiu jumis ir patariu: prisiminkit nors kartą tuos, kuriems šiandien reikia atnešti kąsnelį duonos. Tuos, kuriems ir taip buvo blogai gyventi sėkmingų ir laimingų žmonių pasaulyje. Kuriems dabar darosi nepakeliama.

Norėčiau nuoširdžiai, su pagarba pasakyti tam iškiliam kultūros žmogui: PASKIRKIT tą neįkainojamą savo laiką vargdieniui. Nors kartą. Atsidūrusiam beišeitiniam varge. Pamėginkit nueiti kelis žingsnius su Dievu. Pabandykit. Pajausit, kad dings baimė dėl savo artimųjų... ir dėl savęs. Pabandykit. Jeigu manot, kad tai yra svarbu.

Aidas DOLOTOVAS