Vis garsiau kalbant apie paukščių neglobą ir skatinant jų nelesinti žiemą, tenka veltis į šį niekam nereikalingą ginčą. Tuo labiau, kad tie, ką mes lesiname ir taip globojame, patys savo nuomonės pareikšti negali.

Mano nuomone, tokios diskusijos šiuo metu, viduržiemį, yra nevykusios ir nepadorios. Paukščiai, lesyklas lankantys nuo rudens galo, jau pasirinko savo žiemojimo teritorijas; jose susiformavo nuolatinis daugiarūšis pulkas, kurio dalis lesalo yra lesykloje, kita – gamtoje. Nepervertinkime mūsų kuklių pastangų – lesyklose, jei galvojame apie visą Lietuvą, maitinasi labai nežymi visų žiemojančių paukščių dalis. Sakydami, kad taip mes galime daryti neigiamą įtaką visai didžiųjų zylių populiacijai, mes paprasčiausiai meluojame. Meluojame sau. Gerai, kad paukščiai to nežino ir nesupranta...

Paukščių lesinimas žiemą yra ne kas kita, kaip maža, labai kukli kompensacija už visas jiems padarytas skriaudas, apie kurias neglobos šalininkai kažkodėl yra užmiršę. Jei pabandytume jas skaičiuoti... Galutinė šių skriaudų išdava – drastiškai mažėjančios, akyse nykstančios sparnuočių vietinės populiacijos. Vienų tik kurapkų iš buvusių pulkų liko gal 5, o gal – tik 3 procentai. Negi kas nors drįs tvirtinti, kad ir jų globoti, lesinti, saugoti nuo kačių nereikia.

Lesinimas žiemą – tik viena iš paukščių globos ir apsaugos dalių, kaip jau sakyta – ne pati didžiausia. Šiuo metu be galo svarbu, kad inkilai, esantys netoli lesyklų, būtų išvalyti, iš jų išimti pernykščiai lizdai. Švariuose inkiluose paukščiai praleidžia žvarbias žiemos naktis. Taigi, imkit kopėčias, ir... Beje, dabar, šiandien, galite kalti ir kelti naujus inkilus, kurie paukščiams reikalingi nakvoti. Pavasarį juose jie perės.

Ne visi nakvoja inkiluose. Kai kas nakties šaltį kenčia pasislėpę spygliuočių tankmėse (jei jų tik randa), kiti – plikose lapuočių lajose. Jiems pavojingas šaltis. Ypač, jei dieną buvo sunku surasti lesalo. Alkanas paukštis šalto ryto gali nesulaukti.

Yra dar viena svarbi problema paukščių populiacijai – katės. Kaimynai lenkai nustatė, kad kasmet jos sunaikina šimtus milijonų šios šalies paukščių. Pas mus, tikėtina, tie skaičiai mažesni – dešimtys milijonų. Tačiau ar mes galime leisti tęstis tokiam naikinimui? Ar tai galima susieti su paukščių lesinimu? Taip, ten kur paukščiai, iš karto atsiranda katės. Ir čia jų tyko ne šiaip sau. Katės, kaip naminio gyvūno funkcija, žinoma, šiandien ji mūsų tikrai neapgina nuo graužikų, o atlieka namų „kompaniono“ vaidmenį. Galbūt mes galime pasiekti, kad jis, tas gerasis, švelnusis kompanionas nenaikintų paukščių?

Ir dar – visada būna pikta pamačius ant medžių šakų pasmeigtus juodos duonos gabalus, lesyklon išverstą nesuvalgytą košę su spirgais. Nedarykime to, geriau patys viską suvalgykime. O paukščiams berkime saulėgrąžas. Arba pakabinkime lesalo mišinio „burbulus“ – juos ir patys galime pagaminti iš kruopų, batono trupinių, sėklų ir riebalų.

Žiema paukščiams nelengvas metas ir jais rūpintis būtina, tuo abejoti negalima. Paukščius globokime, grąžinkime nors trupinį tos skolos, kurią mes privalome jiems atlyginti.

Selemonas PALTANAVIČIUS

Geltonoji starta.

Varnėnas, pasipuošęs žiemos rūbu.

Gražolės sniegenos.

Autoriaus ir A.Jakšto nuotr.