Mes turime 400 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1910
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1910
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:143903

Pašaminė ir jos mokykla

2012 m. birželio 16 d.,šeštadienis Nr.46 (1189)

Pašaminė istorijos peripetijose

Tai – didelis kaimas, netoliese tyvuliuoja Šventas ežeras. Per kaimą teka Šaminė, į ją įteka Dėmės upelis. Kaimas nuo Švenčionėlių nutolęs per 6 – 7 km šiaurės rytų kryptimi.

1866 m. kaime gyveno 74 gyventojai. 1 1959 m. – 246, o 2011 m. – 359 gyventojai.

Dar prieš 1744 m. Ašmenos apskrities (Pašaminė tuo metu priklausė Ašmenos apskričiai) iždininkas, Pašaminės dvaro savininkas Stanislovas Narbutas fundavo pirmosios Pašaminėje Romos katalikų koplyčios statybą. 1780 m. sudaryta Pašaminės parapija, koplyčiai suteiktas bažnyčios rangas, kuri tuo metu priklausė Breslaujos dekanatui.

1760 m. Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas pasikvietė ir prie Pašaminės bažnyčios apgyvendino basųjų karmelitų tris vienuolius. Fundavo vienuolyno statybą, kuriame buvo šešios celės, du sandėliukai. Vienuolynas buvo dengtas malksnomis. Šalia vienuolyno išlikęs svirnas, tačiau jis statytas 1938 m. dvarininko Justino Blažio. Buvo dengtas taip pat malksnomis, dabar perdengtas šiferiu. Grindys medinės.

Pastatas tarnams, degtinės varykla, pirtis, kepykla, ledainė, sodas neišliko. Kaime buvusi smuklė, kuri vienuolynui per metus mokėjo 120 rb. sidabru, irgi neišliko.

1811 m. gruodžio 20 d. Ašmenos apskr. eksdivizioninis teismas, sudarytas iš Ašmenos apskr. teisėjo, apskrities matininko ir raštininko, iš Pašaminės dvaro valdų (tuometinis dvarininkas Justinas Daugėla tiek nusigyveno, kad nesugebėjo išsimokėti skolų bankams ir pavieniams kreditoriams), skyrė Pašaminės vienuolynui Bielemiškės dvarelį – 80 ha žemės prie Kretuono ežero. Likusi dvaro žemės dalis buvo išdalinta kreditoriams arba parduota iš varžytinių. 18 a. antrojo dešimtmečio pabaigoje vienuolynas pasistatė arklidę, 2 tvartus, ratinę ir 2 daržines. Laikė 3 arklius, 3 jaučius, 7 melžiamas karves, 2 jaučiukus, 3 avis, 2 ožkas, 12 vištų, vieną gaidį ir 3 kiaules. Tam pasistatė arklidę, 2 tvartus, ratinę ir 2 daržines.

Vienuolyno gyvavimo laikotarpiu, didesnėmis ar mažesnėmis pinigų sumomis, vienuolyną parėmė dvarininkai: Antanas Daugėla, Juozapas Šmigelskis, Teresė Klandzevičienė, Justinas Šimkovičius, Juozapas Kimbaras, Pranciškus Snarskis ir dar vienas kitas.

1818 m. Pašaminės susenusią bažnyčią nugriovė. Jos vietoje pastatė to paties 21x13 m dydžio, tik aukštą iš akmenų apmūrytą plytomis bažnyčią. Stogas liko šiaudinis. Ant stogo nedidelis kryžius. Buvo ir varpinė. Pamaldas ir visus kitus dvasinius patarnavimus atlikdavo vietos kunigai vienuoliai.

1832 m. rugpjūčio 9 d. Rusijos caro valdžia 0,3 Pašaminės dvaro turto konfiskavo, nes dvarininkės Kotrynos Jurcevičienės sūnūs Aleksandras ir Edvardas dalyvavo 1831 m. sukilime, o bažnyčią ir vienuolyną uždarė. Vienuolyno pastatus nusavino. Bažnyčios ir vienuolyno religiniai reikmenys atiteko N.Strūnaičio ir Švenčionių bažnyčioms. Pastaroji dalį gautų bažnytinių reikmenų išdalino parapijos koplyčioms. 1838 m. Nukryžiuotojo Jėzaus statulėlė atiteko S.Daugėliškio parapijos Paringio tik ką pastatytai koplyčiai (Senoji Paringio koplyčia 1837 m. per Dešimtosios atlaidus sudegė).

Uždarius Pašaminės vienuolyną, basųjų karmelitų vienuoliai prisiglaudė Kaltanėnų pranciškonų vienuolyne. Kaltanėnų pranciškonų vienuolynui atiteko ir Pašaminės basųjų karmelitų vienuolyno valdyta žemė.

XX a. pradžioje dvarininkė Kotryna Jurcevičienė išpardavinėjo Pašaminės dvarą. Dalį – 118 ha dvaro žemės ir buvusio vienuolyno pastatus nupirko Justinas Blažys, kilęs iš Meironių k., dabartinės Ignalinos seniūnijos. Apsigyveno buvusiame vienuolyne. Dabar buvę dvarininko Justino Blažio namai suremontuoti.

Laikui bėgant, neprižiūrimi buvę vienuolyno pastatai ir bažnyčia ėmė griūti. Pirmojo pasaulinio karo metu kaizerinės Vokietijos kareiviai ardė, o neįveikę – sprogdino bažnyčią. Tačiau ir sprogdinimu mažai ką laimėjo. Duženas vežė ant remontuojamo Švenčionys – Murmos kelio. Suprantama, vokiečių kareiviai visa tai darė vietos gyventojų rankomis. Kareiviai tik nurodinėjo, o neretai ir bizūnu „paragindavo“ valstietį. Griuvėsiai išliko iki 1973 m. Tada juos nuvertė kolūkio buldozeriai.

2006 m. vietinių gyventojų iniciatyva ir jėgomis buvo atkasti bažnyčios pamatai ir restauruoti. Bažnyčios vietoje pastatytas kryžius.

 

Mokykla: nei baudomis, nei varu nuo lietuviškos mokyklos neatgrasė

1781 – 1782 m. prie Pašaminės bažnyčios veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi 21 mokinys. Mokė vietos vienuoliai – basieji karmelitai. Mokykla išsilaikė tik kelerius metus. Po to, ilgai ilgai mokyklos nebuvo. Tiesa, vienuoliai individualiai pamokydavo vieną ar porą jaunuolių.

1909 m. caro valdžia Pašaminėje įsteigė liaudies (pradinę) mokyklą. Mokė tik rusų kalba, kuri išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais mokykla veikė tik protarpiais, mokė Grasilė Činčikaitė.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Teofilės Gimžauskienės rūpesčiu, jos ir jos vyro Mykolo namuose buvo atidaryta privati lietuviška mokykla. Mokė Julė Zabarauskaitė – Žilienė, kuriai tėvai mokėjo po 2 – 3 pūdus rugių (pūdas apie 16 kg) už vaiko mokymą per žiemą. 1920 – 1921 m. m. ir 1921 – 1922 m. m. pradžioje mokė Elena Matulaitytė. Lietuviška mokykla lenkų valdžiai nepatiko. 1922 m. gruodžio 15 d. lenkų policija mokytoją sulaikė Švenčionėliuose, apkaltino antilenkiška veikla ir, nuvedę prie demarkacinės linijos, išvarė į nepriklausomą Lietuvą.

1923 – 1924 m. m. mokė Vincas Šalna. 1924 – 1925 m. m. pradžioje mokyklą perėmė Švenčionių „Ryto“ švietimo draugija, kuri mokytojui Vincui Šalnai jau mokėjo atlyginimą.

1925 m. rugsėjo 2 d., tarpininkaujant Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijai, iš lenkų valdžios gautas leidimas Pašaminėje atidaryti lietuvišką mokyklą (leidimo arba koncesijos tuo metu reikalavo kiekvieniems mokslo metams). Susirinko 28 vaikai. Mokė Juozas Duksa. Tačiau lenkų valdžią užrūstino tai, kad beveik visi vaikai atėjo iš pradėtos organizuoti lenkiškos mokyklos. Kaip ir įprasta tokiu atveju lenkų valdžia mokytoją apkaltino antilenkiškumo kurstymu, suėmė jį. Tiesa, greit paleido, bet 1925 m. spalio 25 d. mokyklą uždarė.

1926 m. lapkričio 26 d., tarpininkaujant Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijai, vėl gautas leidimas atidaryti lietuvišką mokyklą Pašaminėje. Mokė Mikalina Paukštienė, buvusi Matkevičiūtė.

Bet 1927 m. spalio mėnesį lenkų valdžia Vilniaus krašte uždarė net 48 lietuviškas pradines mokyklas, tarp jų ir Pašaminės. Po kelių mėnesių leido mokyti, bet neilgam. Mokė Rožė Viškelytė, buvusi Peciulevičienė.

Pašaminės ir jos aplinkinių kaimų vaikai buvo priversti lankyti lenkišką mokyklą, priešingu atveju tėvai buvo baudžiami nemažomis piniginėmis baudomis. Tačiau tėvai nenuleido rankų, rašė prašymus Švenčionių viršininkui (starostai), rašė ir į Vilnių. Prašė atidaryti lietuvišką mokyklą.

 

Vienintelė mokykla, kurios lenkų valdžia neuždarė tarpukariu

Tik po poros metų, 1930 m. sausio 6 d., Vilniaus krašto kultūros švietimo draugijai pavyko gauti leidimą atidaryti lietuvišką mokyklą Pašaminėje. Mokykla atskiro pastato neturėjo. Patalpas nuomojo iš tų ūkininkų, kurių namas dviejų galų, kurių langai didesni, kuris šiltesnis, geresnės būklės. Mokykla buvo pas Praną Viškelį, Daunius.

1930 – 1931 m. m. mokykloje mokėsi apie 40 mokinių. Mokė pradinės mokyklos mokytojo cenzą turintis mokytojas Aleksandras Karuža. Jis Pašaminės mokykloje išdirbo per 9 metus, nuo 1930 m. iki 1939 m. rudens. Tai retas atvejis lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Pašaminės lietuviška pradinė mokykla, tai vienintelė mokykla, kurios lenkų valdžia neuždarė tarpukariu, t.y. mokykla sulaukė Lietuvos nepriklausomybės laikų.

1931 m. Aleksandras Karuža vedė Sofiją, 1932 m. jiedu susilaukė dukros Giedrės, 1943 m. – sūnaus Jauniaus, o 1945 m. – dukros Aušros.

1933 m. Pašaminėje buvo įkurtas Vilniaus krašto Kultūros švietimo skyrius, kurio pirmininke išrinkta Sofija Karužienė. Po metų atidaryta švietimo draugijos „Rytas“ lietuviška skaitykla, kuriai 1934 – 1935 m. m. vadovavo Juozas Šimkavičius, o 1935 – 1936 m. m. – Bronius Garbauskas. 1936 m. liepos 6 d. lenkų valdžia lietuvišką skaityklą uždarė.

 

Mokytojas Aleksandras Karuža

Mokytojas Aleksandras Karuža gimė 1906 m. D.Naugarde. 1922 m. sausio 1 d. su tėvais atvyko į Vilnių. Po karantino ir tėvų mirties buvo apgyvendintas švietimo draugijos „Rytas“ bendrabutyje. Pradėjo lankyti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasę. Nors iki tol D.Naugarde mokėsi rusų k., bet būdamas gabus ir darbštus, prisivijo klasės draugus. Ėjo iš klasės į klasę. 1925 m. rudenį įstojo į Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją, kurią 1927 m. spalio 8 d., jam besimokant paskutiniame kurse, lenkų valdžia uždarė.

Prieš gerą pusmetį buvo miręs lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Lietuvių mokslo draugijos dokumentacija, knygynėlis liko be prižiūrėtojo. Aleksandrui buvo pavesta tvarkyti Lietuvių mokslo draugijos dokumentaciją ir knygynėlį. Už tą darbelį gaudavo kuklų atlyginimą ir už tai buvo dėkingas. Be to, jam leido gyventi švietimo draugijos „Rytas“ bendrabutyje (Didžioji g. 12.).

Mokėsi savarankiškai. 1929 m. pavasarį prie Vilniaus mokyklų kuratorijos sudarytos komisijos (dauguma egzaminų komisijos narių buvo lenkų Tomo Mano mokytojų seminarijos dėstytojai), eksternu išlaikė egzaminus pradinės mokyklos mokytojo cenzui gauti. 1930 m. sausio 6 d. buvo paskirtas Vilniaus kultūros švietimo draugijos Pašaminės mokyklos mokytoju, kur išdirbo per 9 mokslo metus. Apie mokytoją Aleksandrą Karužą labai šiltai atsiliepia Birutė Petkūnaitė (Ažušilienė), dabar gyvenanti Pašaminėje, kurią tarpukariu mokytojas Aleksandras Karuža mokė.

1939 m. spalio mėnesį, Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, Aleksandras Karuža, kaip gerai mokantis lenkų kalbą, buvo pakviestas į Vilnių ir paskirtas vienos iš lenkiškų pradinių mokyklų vedėju. Mat tuo metu buvo reikalaujama, kad ne tik lenkiškų, bet ir kitų ne lietuvių dėstoma kalba mokyklų vedėjai gerai mokėtų ir lietuvių kalbą. Per visą karo laikotarpį vadovavo lenkiškoms pradinėms mokykloms, išskyrus vienus mokslo metus. Minimais metais dirbo Vilniaus miesto švietimo skyriaus inspektoriumi. Po karo įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavo geografiją, bet darbo mokykloje neatsisakė. 1949 m. su pagyrimu baigė institutą. Tais pačiais metais buvo paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos inspektoriumi, o 1953 m. Vilniaus 11-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. 1960 m. jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo vardas. 1968 m. direktoriaus pareigų atsisakė, liko mokytoju. 1970 m. išėjo į pensiją. 1981 m. mirė, palaidotas Saltoniškių kapinėse.

 

Mokytojo tėvai, broliai, seserys

Atskirai noriu supažindinti su Aleksandro Karužo tėvelių šeima. Tėvelis Antanas gimė 1869 m. Grigaliūnų k. (trys km nuo Skriaudžių), Veiverių valsč., Marijampolės apskr. Baigė Veiverių pradinės (liaudies) mokyklos 3 skyrius.

Sulaukęs pilnametystės, buvo pašauktas į caro kariuomenę. Ištarnavęs nustatytą laiką, liko rikiuotės virštarnybiniu D.Naugarde. Po įsidarbinimo išvyko atostogų į tėviškę. Besisvečiuodamas tėviškėje vedė Konstanciją (g. 1879 m. Petkeliškių k., nutolusiame nuo tėviškės Grigaliūnų apie 10 km) ir į D.Naugardą grįžo jau su žmona.

1904 m. dalyvavo rusų – japonų kare. Buvo sužeistas, apdovanotas Georgijaus kryžiaus ordinu. Pasveikęs grįžo į D.Naugardą, kur jo laukė žmona Konstancija ir tik ką gimusi dukrytė Marija. Pilnai pasveikęs, liko dirbti virštarnybiniu. Dirbo pulko štabe raštininku ir kitur.
D.Naugarde Karužoms gimė: 1906 m. sūnus Aleksandras, 1908 m. dukra Anelė (vadino Angele), 1909 m. dukra Genovaitė (vadino Eugenija), o 1911 m. sūnus, kurį gerbiant tėvelį pakrikštijo Antanu (tada buvo paprotys vieną iš vaikų krikštyti tėvelio ar motinos vardu).

1921 m. rugsėjo mėnesį Antano ir Konstancijos visa šeima per Varšuvą ir Vilnių išvyko į tėviškę, į nepriklausomą Lietuvą. Tik 1922 m. sausio 1 d. pasiekė Vilnių. Pradžioje šeima pateko į karantiną – Sodų g. 25. Abu tėvai: Antanas ir Konstancija užsikrėtė šiltine. 1922 m. vasario 15 d. mirė motina, o po 3 dienų, t.y. vasario 18 d. ir tėvelis. Abu nepasiekę tėviškės atgulė Rasų kapinėse. Vaikai – išgyveno.

Marija, turėdama apie 18 m., Aleksandras – apie 16 m., Angelė – apie 14 m., Eugenija – apie 13 m. ir Antanas – apie 11 m. liko nepažįstame mieste, kuriame nėra nei giminių, nei pažįstamų, be jokių pragyvenimo šaltinių visiški našlaičiai. Gerai, kad visus juos Vilniaus švietimo draugija „Rytas“ apgyvendino prieglaudoje, vėliau bendrabutyje.

Nors prieglaudos bei bendrabučio auklėtojai ir vedėjai vaikams buvo jautrūs, nuoširdžiai rūpinosi jais, bet joks, kad ir geriausias auklėtojas ar vedėjas niekuomet neatstos vaikui tėvų. Ir atvirkščiai, kad ir koks prastas bus tėvas ar motina, vaikui jie yra nuostabiausi. Vaikas nubaustas tėvų greit užmirš, bet svetimų nuoskaudą ilgai laikys širdyje. Vaikams ypač trūko motinos, prie kurios galėtų prisiglausti, kuriai galėtų išsakyti patirtas nuoskaudas, pasigirti laimėjimais, pasidžiaugti. Kad kritiškais momentais motina paguostų, nušluostytų ašarą, duotų patarimų. Ypač sunku vaikams būdavo kai dauguma bendrabutiečių išvažinėdavo atostogų pas tėvus ar gimines. Viena paguoda, jie buvo penkiese, o vyriausiajai sesutei Marijai jau buvo apie 18 m. Ji ir ėjo motinos pareigas. Kita – visi jie lankė tą pačią Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją.

Kaip minėjau, bendrabučio auklėtojai ir vedėjai buvo ne tik rūpestingi, bet ir supratingi. Pvz., kai vyriausioji sesutė Marija ir jos klasės draugai ruošėsi brandos egzaminams, klasės mergaitės diskutavo, kuo pasipuoš per išleistuves. Marija – tylėjo, nes negalėjo nė svajoti apie geresnę suknelę ar kitą rūbą. Tą nujautė Aušros vartų bendrabučio vedėja Emilija Vileišienė, kuri Marijai nupirko ir padovanojo puošnią suknelę.

Vaikai, grįžę iš Rusijos į Vilnių, ne tik kad nemokėjo lietuviškai rašyti, bet ir sunkiai lietuviškai kalbėjo. Jiems reikėjo žymiai daugiau papildomo darbo, didelio užsispyrimo ir valios.

1922 m. rugsėjo 1 d. Marija buvo priimta į Vytauto Didžiojo gimnazijos 5 kl. Aleksandras, Anelė (Angelė) ir Genovaitė (Eugenija) – į 3 klasę, o Antanukas dar dvejus metus lankė Miesto mokyklą ir tik 1924 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnazijos 2 klasę.

Mokslai geriausiai sekėsi Marijai, kuri 1926 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, o 1933 m. – Vilniaus universitete mediciną, specializacija – oftalmologija, buvo palikta universitete dėstytoja. Po kelerių metų apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją, Jai buvo suteiktas docentės vardas.

Ir Antanui, kuris, 1931 m. baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, įstojo į Vilniaus M.Karlovičiaus konservatorijos S.Špinalskio fortepijono klasę. Tik ką jam baigus konservatoriją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo metais Antanas dirbo Vilniaus radiofone. 1944 m. traukėsi į Vakarus, bet Lenkijoje sutiko savo buvusį profesorių S.Špinalskį, kurio įkalbėtas sutiko dėstytojauti Poznanės konservatorijoje. Vėliau persikėlė į Varšuvą. Dirbo Varšuvos muzikos įrašų bendrovėje ir dėstė Varšuvos aukštojoje muzikos mokykloje. 1970 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Anelė (Angelė) mirė sulaukusi 103 m.

Kad ir koks sunkus buvo našlaičių Karužų gyvenimas, bet vaikai nenukrypo nuo doros kelio, juk pagundų mieste buvo per akis. Visa tai liudija apie gerą auklėjamąjį darbą tuometinėse švietimo draugijos „Rytas“ Vilniaus prieglaudose, bendrabučiuose bei Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Pagarba jų auklėtojams ir vedėjams.

Šaltiniai:

1.MLTE, t.2, p.782, Vilnius, 1968.
2.1959 m. ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenys.
3.Kultūros paminklų enciklopedija, t.1, p.337, Vilnius, 1996.
4.MAB RS f.252 – 281. 1968.
5.Č.Kudaba. Švenčionių rajonas, p.31, Vilnius.
6.MLTE, t.2, p.782, Vilnius, 1968.
7.MAB RS f.252 – 85.
8.MAB RS f.252 – 69.
9.MAB RS f.252 – 100.
10.LE,t.22, p.126, Bostonas, 1960.
11.LE,t.22, p.127, Bostonas, 1960.
12. MLTE, t.2, p.74, Vilnius,
13.VLE,t.7, p.658, Vilnius, 2005.
14.VLE, t.9, p.514, Vilnius,2006.


Parengė Valentas Šiaudinis