Apsiniaukusios, niūrios paskutinės lapkričio dienos. Nespėjo prašvisti, o jau ir temsta, bet ganėtinai šilti orai padovanoja nemažai siurprizų. 

Žmonės miške vis dar randa valgomų grybų. Rado jų saujelę ir kolegė Zita, o, va, aš tik kokį kukurdvelkį ar kerpeną randu. Tiesa, jau ir lazdynų žirginiai lyg naujametiniai žaisliukai papuošti rasos lašeliais spinduliuoja. Kalasi ir pirmieji „kačiukai“.

Negaliu nepaminėti ir pirmo rimtesnio sniego, iškritusio sekmadienio naktį. Jeigu tikėti liaudies išmintimi, tai ant Kalėdų jau ir žiema turėtų ateiti. Man asmeniškai tai labiau patinka, kai šalčių nėra, kai keliai neslidūs, bet yra žmonių, kurie laukia nesulaukia žiemos... Jau kelinti metai.

Štai tokie pamąstymai atėjo žvelgiant pro langą į vis tirštėjančią prieblandą.

Algis JAKŠTAS