Mes turime 385 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4859
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21060
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97090
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Dvynukių likimai

2020 m. lapkričio 25 d., trečiadienis, Nr.88(2003)

Kai mes su vyru gavome paskyrimą į kažkada šiame Aukštaitijos kampelyje buvusį kolūkį ir atsikėlėme gyventi į tik ką pastatytus namus, kaimynystėje jau gyveno šeima su tuomet gal kokių trejų metukų dvynukėmis. Mergytės buvo labai meilios, šviesiaplaukės, mėgstančios kalbėti, tik tuomet jų kalbą mums, dar neturintiems savo vaikų, buvo labai sudėtinga.

Mergaitės labai dažnai atbėgdavo pas mus, nes mūsų kiemą nuo jų kiemo skyrė tik keletas dar neaukštų tujų.

Iš pažiūros abi dvynukės Monika ir Veronika buvo labai panašios. Jei atbėgdavo kuri nors viena, tekdavo gerai įsižiūrėti, kad suprastum kuri. Užtat charakteriai abiejų buvo visiškai skirtingi. Sakytum, kad jos ne tik, kad ne seserys, bet netgi visiškai svetimos.

Monika buvo lyg gyvas sidabras: judri, smalsi, sugebanti per akimirką dingti iš akiračio. Tik neapsižiūrėk ir pamatysi, kad ji jau įlipusį į obelį, sėdi ant pačios aukščiausios kriaušės šakos ar net ant mūsų namo stogo, nes ten užlipti buvo labai paprasta. Aš net vyro prašiau nuimti kopėčias, nes man baisu būdavo matyti mažą mergaitę ant stogo, bet tada mus nubaudė gaisrininkai. Pasirodo, kad tos kopėčios buvo būtinos.

Veronika buvo tylenė, svajotoja, valandų valandas galinti ramiai išsėdėti ir žiūrėti į jai patinkantį medį, upės tekėjimą ar debesų pūkuotus kamuoliukus. Jei jos ko paklausi, tai atsakymo teks palaukti. Mergaitė ilgai mąstydavo iki atsakydavo, bet jau kai tardavo žodį, tai net žiopteldavai – seno žmogaus išmintis...

Niekas nepasikeitė ir mergaitėms augant. Monika jau senokai būdavo grįžusi iš mokyklos, o Veronika dar tik pusiaukelę įveikusi. Jai rūpėjo visos pakelės žolės, jose besislepiantys vabaliukai, netgi kažkokio paukštelio pamesta plunksnelė.

Monikos pažymiai mokykloje buvo, pasak jos motinos, šiaip sau, o Veronika buvo nuolat giriama už gerą mokymąsi, pavyzdingą elgesį. Kadangi šiai mergaitei labiausiai nepatiko fizinio lavinimo pamokos, motina jai išrūpino netgi atleidimą nuo jų. Nežinau, ar išgalvojo kažkokią ligą, ar taip iš tikrųjų buvo.

Kai abi dvynės jau į paaugles buvo išsistiebusios, į Moniką jau vaikinai ėmė žvilgčioti, o į Veroniką – ne.

Tuometinę aštuonmetę mokyklą baigusi Monika svajojo apie ugniagesės profesiją, bet tais laikais gal merginų nepriėmė (gal dabar irgi), tai tada sumanė būti traukinių palydove. Ji labai norėjo tokio darbo, kad nereikėtų sėdėti kabinete ir vartyti kažkokių popieriukų.

Veronika baigė vidurinę mokyklą, stojo į universitetą, bet nepavyko. Tuomet metelius kažkur padirbėjo, o antrasis bandymas įstoti į universitetą buvo sėkmingas.

Seserys susitikdavo retai, nors abi gyveno Vilniuje. Niekada nemačiau, kad ir pas tėvus būtų atvažiavusios abi kartu.

Girdėjau, kad Monika ištekėjo, kad susilaukė dvynukų berniukų. Apie Veronikos šeimyninę padėtį nieko nežinojau. Matydavau tik tiek, kad atvažiuoja visada viena.

Kai Monikos berniukai jau išmoko bėgioti, su tėvais atvažiavę pas senelius, jie irgi mėgdavo pas mus ateiti. Mes jiems kokį skanėstą pataupydavome, tai kokį žaislą nupirkdavome.

Berniukai jau buvo pirmokai, kai pas senelius atvažiuodavo tik su mama. Neklausinėjome vaikų, kodėl taip yra, kaimynų irgi netardėme. Patys nieko apie tai nekalbėdavo, tai ir mes nelindome į dūšią.

Gerokai vėliau kažkas papasakojo, kad Monika labai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, kad dėl šios priežasties ją paliko vyras, kad ir darbe yra problemų.

Pasikeitimus Monikos šeimoje ir mes pastebėjome, bet nelindome į akis su patarimais, žinodami, kad tuo nieko nepakeisime. Matydavome, kad jau penkiolikmečiai kaimynų anūkai pas juos vieni atvažiuodavo. Dar po kurio laiko sužinojome labai liūdną žinią – Moniką rado sukniubusią tiesiog gatvėje, o iškviesti medikai tik jos mirtį konstatavo.

Nuo to laiko jos vaikus į savo namus parsivežė kaimynai, bet berniukai (ką jau ten berniukai, vaikinai) pas mus nebeateidavo. Nebent juos pasikviesdavome pasiskinti slyvų ar kriaušių, nes jų seneliai tokių vaismedžių neturėjo.

Veronika baigė universitetą, keletą metų padirbėjo lyg ir kažkokioje leidykloje (gerai nežinau), o po kurio laiko dar kažkur mokėsi. Savo šeimos nesukūrė, visą savo laiką skyrė mokslui.

Pirmiausia staiga mirė Veronikos tėvas. Viena likusia motina rūpinosi jau suaugę dvynukai. Kai ir motina mirė, sesers vaikais laikas nuo laiko pasirūpindavo Veronika.

Abu broliai labai domėjosi technika, sugebėdavo pataisyti sugedusius automobilius, motociklus, mopedus, netgi žemės ūkio techniką. Abu turėjo valdiškus darbus, bet po darbo mielai imdavosi remonto darbų.

Viskas gal būtų buvę gerai, jei ne lietuviškas paprotys už paslaugas atsilyginti buteliu alkoholio...

Viskas baigėsi tuo, kad vienas iš dvynukų neblaivus įsivėlė į muštines, sužalojo žmogų, kuris po keleto dienų mirė. Nuteistas aštuoneriems metams.

Antrasis dvynukas atleistas iš darbo. Gyvena iš atsitiktinių uždarbių.

Tėvų namus apleido tiek, kad net baisoka į juos žiūrėti: niekada neberakinamos durys, išdaužyti kai kurie langai, palangėse žolės auga.

Veronika vasarą atvažiuoja tik tėvų ir sesers kapelių sutvarkyti. Nemačiau, kad kada nors būtų užėjusi į tėvų namus...

Tokia mano kaimynų šeimos istorija...

Genovaitė ŠNUROVA