Mes turime 431 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4504
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14691
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90721
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Atsilikimas?

2020 m. lapkričio 25 d., trečiadienis, Nr.88(2003)

Kažkam štai vakar nepatiko troleibusai Vilniuje ir Kaune. Sako, kad tai atsilikusi transporto priemonė, sankryžose trukdo eismui. Kol troleibuso ūsai susiranda reikiamus laidus, tai kiti turi laukti. O jei ūsai nukrito nuo laidų, tai spūstis garantuota. O ką siūlo vietoje troleibusų? Autobusus su akumuliatoriais! Va šitiems tai jau nereikės nei ūsų, nei laidų. Prisigers tas baterinis autobusas elektros ir lakstys po miestą. Ekologiška, švaru, tylu... Gal ir gerai, bet ar pagalvojo kiek ekologiška tų akumuliatorių gamyba? O kaip pagaminta elektra? Gal visa tai taipogi teršia gamtą? Ne tiek svarbu, atrėžia oponentas. Teršia tai ne pas mus, o mes gražiai važinėsim...

O kaip būdavo čia pas mus kadaise, kad ir tarpukariu. Dėdė Jeronimas prieš Šventas Kalėdas, nenorėdamas varginti savo žirgo, atsikeldavo anksčiau ir pėstute nužygiuodavo iš tokio Širakų kaimo į Švenčionis. Sutvarkydavo savo reikalus, vaikams nupirkdavo „obožankių“ (riestainių) ir vėl tuo pačiu būdu grįždavo. Kartais pasitaikydavo, kad koks pažįstamas paveždavo savo Bėriu ar Širmiu. Koks džiaugsmas šeimynai! Mažesnieji vaikai krimsdavo riestainius, gaspadinė ir paaugusios dukros matuodavosi šilkines skaras... O gaspadorius visai pamiršdavo, kokį kelią sukorė, kad savo šeimyną pradžiugintų.

O dabar visi tik šneka, kad troleibusų laidai sukelia vizualinę taršą, autobusai ir mašinos teršia orą taip, kad nėra jau kuo ir kvėpuoti... Negalit išspręsti paprastos problemos? Nevažinėkit troleibusais, autobusais ir savo limuzinais, nieks gi neverčia jūsų šito daryti. Vaikščiokit pėsti, kaip dėdė Jeronimas iš Širakų. Grįžus namo pėstute nepakenks šmotelis lašinių su juoda duona ir didelis kaušas šulinio vandens.

O dar menu, vyresni pasakodavo, kaip vasarą prieš rugiapjūtę Užbalių (Zablatiškės) jaunimas eidavo į Vilniaus Kalvarijas. Susiruošia ir išeina dar prieš auštant. Pasiima šiek tiek maisto, kai kurie dar ne vieną porą vyžų. Bet iki Kalvarijų tai daugel porų vyžų suplėšysi, todėl jas taupydavo, apsiaudavo kai jau visai papades atmušdavo. Pakeliui tai pas vieną, tai pas kitą šalia kelio atsigeria vandens, užkanda, pailsi ir skuba toliau. Taip vėlai vėlai vakare ir pasiekdavo Kalvarijas. Kai kurie tokios kelionės neištverdavo, tai pasilikdavo pernakvoti vieni Nemenčinėje, kiti Bezdonyse ar Pabradėje. Tik labai „ponski“ važiuodavo ar eidavo į Švenčionėlius ar Ignaliną ir traukiniu braukdavo į Vilnių. Iš garvežio dideliais kamuoliais virsdavo garai ir dūmai, baidydavosi ožkos, karvės, žirgai ir žmonės. Šitie važiuodavo, o kiti eidavo pėsti. Tai ir anais laikais gamtą teršti padėdavo tie, kurie tam turėjo pinigų. Dabar tik limuzino „gazo“ pedalą moka nuspausti iki dugno. Matai, visiems trūksta laiko. O tu pabandyk paprastai, pėstute... ir laikas kitaip ims tekėti, oras bus švaresnis, drąsiai kvėpuodamas visa krūtine išgirsi paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, augančios žolės traškesį...

Zidorius KIMSĖNAS