Mes turime 197 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:384
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12586
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:119777

Žinios gyvenimą sujaukia, o suderina išmintis

2020 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis, Nr.69 (1984)

Žinojimo kanalų šiandien padaugėję kaip niekada žmonijos istorijoje. Tiek kartų turėjo pagerėti ir mūsų kaimo, o ir kiekvieno miestiečio gyvenimas. Tik ar pagerėjo? Maža to, šiemet susijaukusiame pasaulyje atsirado naujų ir keistų, niekad nepatirtų jausmų. Kažkokių neaiškių nuojautų, dirginančio baugštumo. Žmogus ne tiek bijo neįprastų aplinkybių, kiek nežino, ką daryti su tais nemaloniais, įkyriais didėjančio neapibrėžtumo jausmais. Visa tai rimta. Leiskite, gerbiamieji, jums paaiškinti, kur yra daugelio šiandienos naujų vėjų ištaka.

Kad pasaulis yra dvipusis, gyvenimas leido man patirti nuo pat vaikystės. Mano mama, kaimo bibliotekininkė Irena Dolotovienė, bibliotekos lankytojus priimdavo kaip oficialus oficialios įstaigos asmuo. Bet aš, jos sūnus, gyvenau kitoje pusėje to kultūrinio fasado, nesidrovėdamas trukdžiau mamą ir nesikuklindamas šmirinėjau tarp knygų, žurnalų lentynų. Man, vaikui, kažkiek ir patiko, kad žmonės taip pagarbiai kalba su mano mama, o mano santykiai su šita kultūringai bendraujančia bibliotekininke yra paprasti ir betarpiški. Matyt tada gyvenimas ir užbrėžė many tą „sudėtingesnio pasaulio“ patyrimą. Dvipusio pasaulio. Priešingybių pasaulio.

Bet gi štai kas atsitiko šiandien su mūsų tikrove: atsirado INTERAKTYVIOS INFORMACIJOS PRIEMONĖS. Tai, brangieji, reiškia, kad pasaulis išsikreipia.

Visa ši blaivi samprata paaiškėjo man tik dėka daugelio metų ir dienų, praleistų mamos bibliotekoje tarp knygų, laikraščių ir žurnalų. Mat laiškas, laikraštis, knyga yra PASYVI informacijos priemonė, o AKTYVUS yra skaitytojas. Bet staiga atsirado tas „interaktyvumas“. Atkreipkite dėmesį, brangieji, - interaktyviame santykyje abi bendraujančios pusės yra „aktyvios“. Taip pamažu sumenkėja ta PASAULIO HARMONIJA, kurią iki šiol užtikrino PRIEŠINGYBIŲ santykiai. Pagalvokim, ar mes norėtume tokio pasaulio, kai išėję į gamtą, išgirstume žolę šiugždant: „ai, kam mane užmynei?!“ O medžio šaka staiga imtų balsu priekaištauti: „ei, ko čia slankioji, kam mane palenkei?!“ Mums iškart nustotų norėtis tokios gamtos. Pavaizdavau jums, kokia absurdiška būtų interaktyvi gamta. Tad civilizacijos judėjimas į tą pusę, kur išmanusis laikrodis pasako balsu valandas, kur jau kuriami išmanieji namai, galintys atsiliepti žmogui, visa tai aktyviai iškreipia pirmapradį pasaulį.

Šiuolaikinės bibliotekos taipogi darosi interaktyvios, prisitaikydamos prie šėlstančio ŽINOJIMO pasaulio. Bet ką aš vis dėl to patyriau tiek laiko praleidęs tradicinėje savo mamos bibliotekoje? Pasirodo, toje užkulisinėje gyvenimo pusėje glūdi IŠMINTIS. Ne, tai ne koks skambus žodis. Išmintis iš principo yra kita žinojimo kokybė. Tą visą interaktyvumą mes priėmėm kaip gėrį. Bus greitesnis susižinojimas, žinių prieinamumas... Ir ką? Pasirodo, pasaulis pusiausviras laikosi tik todėl, kad YRA PRIEŠINGI POLIAI. Interaktyvumas pamažu silpnina tą pusiausvyrą. Nelieka pasyvo ir aktyvo santykio. Atėjo aktyvių sąveikos su irgi aktyviais. Pasaulis pašėlo. Statoma nepaskaičiavus, ar bus iš ko pabaigti... Kerpama devynis kart nepamatavus...

Tai pasakykit, brangieji, ar jums tai ne atsakymas?! Juk kai tiek aktyviųjų, jie daugiau „priverda košės“, nei ką stabilaus ir naudingo pridaro. Šitiek žinojimo atsirado – internetas pukši nuo jo pertekliaus... Jei tos žinios būtų tas tikrasis gėris, tai gyvenimas būtų daug kartų pagerėjęs. Išmintis, priešingai žinioms, tyliai ragina neskubėti, praktikai dėti teorinį pamatą. Išmintis nesiekia daugiau žinių, o liepia pasikartoti senas žinias, protėvių patikrintas, laiko išbandytas. Išmintis linkusi ginti pasyvųjį pradą, pristabdyti įsibėgėjusius, įspėti įsismaginusius. Liaudies sąmojis sako: „Neskubėk ir būsi pirmas“.

Tas padidintas aktyvumas keičia ir žmonių charakterius. Tai štai ką jums, brangieji, pasakysiu: gyvenvietės ekonominė ir visa kita gerovė suprastėja, kai gyvenvietėje žymiai padidėja neramių, chaotiškų, perdėm veiklių žmonių, ir kai jie viršija leistiną procentą visų gyventojų.

Dabar mano mama jau pensininkė, bet kai atsimenu ją bibliotekoje, tai ji pavyzdys tų ramių, nekonfliktiškų, tyraširdžių žmonių, atsidavusių tiesiogiai savo darbui be pašalinių minčių ir veiklų. Kiek daug šviesos jos tame atlaidžiame balse, bendraujančiame su neklaužadom vaikais. Jokio irzlumo, tik geraširdiškumas ir kantrybė. Ir rūpestingai pagarbiai rankose laikoma knyga. Ji pavyzdys tų žmogiškų žmonių, kokių visuomenėje visad yra mažuma. Dirbusi už mažutę kultūros darbuotojo algelę - 60 rublių, po to 70 rublių, vėliau 80... Taip gali gyventi tik nedidelė grupė žmonių, kultūros žmonių, kurie savo ramumu, savo taikingumu, mažomis ambicijomis neša balansą ir darną į visuomenę. Nesiekia valdžių, nesiekia verslų... Tad kas gi juos palaiko, kas motyvuoja? Vadinasi, visgi egzistuoja ta nematoma atrama. Išmintis. Visatą palaikanti DARNA.

Leiskite padarysiu išvadą: kaip visuomenė elgiasi su šitais žmonėmis, tiek ji draugauja su išmintimi. O juk mes linkę galvoti, kad VISKĄ LEMIA aktyvieji, verslieji, politikuojantieji... Tiek daug dėmesio ir pagarbos veikliesiems. Ir dar vis jie skatinami, vis skatinami... Kur nepažiūri, visose srityse giriami aktyviausi, greičiausi, apsukriausi. Net kai problema lipa ant problemos, bene visose svarbiausiose gyvenimo nišose, kodėl nieks nepasako: „pagalvokim“, matyt mes ne taip, kaip reikia, suprantam tikrovę... Ir ne iš tos pusės pažįstam žmones, su kuriais gyvenam.

Aidas DOLOTOVAS