Pagaliau visu gražumu pražydo sodai. Toks svaiginantis žydėjimas! Prieini prie žydinčios obels, pakeli akis į dangų – ir visur žiedai, žiedai. Trumpas žydėjimo laikas. Man jis dažnai asocijuojasi su jaunyste, kuri tokia pat svaigi ir sąlyginai trumpa, kaip ir pats pavasario žydėjimas.

Šeštadienį važinėjau po Krekenavos apylinkes (Panevėžio r.). Ten jau ne tik sodai, bet ir alyvos bei kaštonai žydi. Kadangi koronavirusas pakoregavo judėjimo galimybes, tenka ieškoti daugiau galimybių pažinti Lietuvą. Ką įdomaus pamatėme kelionės metu? Pirmiausia, kaip jau minėjau, tai svaiginantis sodų žydėjimas, kuris prasideda jau artėjant prie Ukmergės. Kaip pas mus, taip ir ten geltonuoja rapsų laukai. Šiemet rapsų žydėjimas išskirtinai sodrus. Matyt, vėsokas pavasaris rapsams patiko. Pirmas aplankytas objektas – Krekenavos apžvalgos bokštas, pastatytas 2014 m. Nuo bokšto matyti Nevėžio upė ir jos senvagė bei, žinoma, gražiai atsiveria Krekenavos panorama su iškiliu bazilikos siluetu. Beje, bazilika skendi pastoliuose, ir iš arčiau jos apžiūrėti nėra galimybės. Gali kilti klausimas, ar daug norinčių į bokštą užlipti? Nemažai. Vienas kitas su kauke, bet dauguma be kaukių, nes ir be jos tuos 25 metrus iki apžvalgos aikštelės nelengva įveiki.

Nusileidę ant žemės, tiksliname maršrutą. Nusprendžiame važiuoti Panevėžio kryptimi iki Naujamiesčio. Žinoma, pakeliui aplankant įdomesnius objektus. Užsukame į Ustonės vienkiemyje įsikūrusį Juozo Tumo Vaižganto ir knygnešių muziejų. Čia 1902-1905 metais mėgo lankytis Vadatkėliuose kunigavęs Vaižgantas. Be to, šiose apylinkėse aktyviai veikė knygnešiai. Gražiai sutvarkytose erdvėse ir dabar galima pasigrožėti gamta, pasiklausyti čiulbančių paukščių.

Kita sustojimo vieta – Vadatkėliai. Čia ne tik bažnyčią, kurioje, kaip jau minėjau, kunigavo Vaižgantas, galima apžiūrėti, bet ir prisėsti po ąžuolu, po kuriuo, kaip pasakojama, kunigas, rašytojas, caro valdžios ištremtas į atokią bažnytėlę, Juozas Tumas Vaižgantas mėgo pasėdėti, pereiti per Nevėžio upę kabančiu tiltu. Svarbu, kad visa tai gali daryti neskubėdamas. Oras buvo kaip niekad gražus.

Važiuodami toliau pasiekiame Naujamiestį. Gražiai sutvarkytos erdvės, švari, rami gyvenvietė. Gaila, bet net į bažnyčios šventorių patekti nepavyko – užrakinta... Taip jau yra pas mus – beveik visos bažnyčios atrakinamos tik pamaldų metu, o kai kur net ir į šventorių nepateksi... Gražiai sutvarkyta Naujamiesčio gimnazijos aplinka, daug skulptūrų... Nuo naujamiesčio pasukame atgalios. Žinoma, galima važiuoti per Panevėžį, kuris visiškai netoli, bet pakeliui liko dar nemažai apžiūrėti suplanuotų objektų.

Sustojame prie buvusio Slabados malūno užtvankos. Čia dabar įrengta poilsio aikštelė. Galima ne tik Nevėžio upės bėgimu pasigrožėti, pasiklausyti vandens almėjimo, bet ir pailsėti. Žinoma, kai laukia dar pora šimtų kilometrų iki namų, ilsėtis nėra kada, tad pirmyn...

Kaip jau minėjau, Krekenavos bažnyčia remontuojama ir kažko pamatyti nėra šansų, bet pasigrožėti bazilikos didybe galima ir iš tolo. Ant senosios klebonijos kamino įsikūręs gandras pasitinka kleketavimu. Beje, šioje klebonijoje Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno poetas, kunigas Maironis. Išvažiuodami iš Krekenavos sustojame prie unikalių Švenčiuliškių kaimo kapinių. Ne tik kapinių tvora, bet ir nemažai paminklų padaryti iš girnapusių ir įdomių akmenų. Čia, savotiškame muziejuje po atviru dangumi, puikiai dera ir krikščioniški, ir pagoniški simboliai. Rašydamas šituos žodžius, prisiminiau šviesaus atminimo kunigo Juliaus Baltušio, kurį puikiai prisimena ir švenčionėliškiai, kažkada pasakytus žodžius. Kai vaikščiodamas su juo paklausiau, kaip čia išeina, kad šalia katalikiško kryžiaus kapinėse ant kapų stovi ir pravoslaviškas. Jis šyptelėjęs tada pasakė: „Ten jie visi taikiai sugyvena, tik gyvieji vis tai Dievo, tai turtų nepasidalina“.

Bet keliaukime toliau link namų. Užsukus į Pašilių stumbryną galima pasižiūrėti į tingiai ir nerūpestingai laiką leidžiančius stumbrus. Lankytojų nemažai, ypač daug emocijų vaikams. Yra puikus pažintinis takas. Galima pasivaikščioti ir pakvėpuoti pavasarišku miško oru. Važiuodami toliau užsukame į Upytę. Čia yra piliakalnis, bažnytėlė, o pakeliui į Upytę gražiai sutvarkyta Ėriškių gyvenvietė su gražiais tvenkiniais. Užsukame pakeliui pasižiūrėti ir vėjo malūno, kuriame dabar įsikūręs linų muziejus. Žinoma, jau vėloka, ir malūną apžiūrime tik iš išorės. Kitas sustojimas Ramygaloje. Jau iš tolo pamatę atidarytas bažnyčios duris apsidžiaugiame, nors į vienos vidų pateksime. Įėję į šventorių pamatome einantį kunigą, kuris pasilabinęs paklausia, iš kur keliaujame. Atsakome, kad iš Švenčionių rajono, Švenčionėlių.

- O, beveik žemiečiai esame, mano gimtinė Ignalinos rajone, - sako parapijos klebonas Alfredas. Ką gi, mano ir žmonos Benediktos gimtinės tame pačiame Ignalinos rajone. Maža ta mūsų Lietuva. Kunigas Alfredas mus pavaišina bandelėmis, aš jam padovanojau savo poezijos knygą. Ramygalos bažnyčia didinga tiek išore, tiek vidumi. Bažnyčios bokštas – 74 metrų aukščio. Viduje net vaikų žaidimo kampelis įrengtas. Puikūs altoriai ir aukštumas skliautų...

Paskutinis šeštadienio kelionės metu aplankytas objektas – Prezidento Antano Smetonos dvaras. Tiesa, jis ne toks jau ir didelis. Dabar čia įsikūręs Užugirio krašto muziejus. Kelionė baigiasi vėlai, bet įspūdžiai puikūs.

O dabar dar kartą apie sodų žydėjimą. Jis toks trumpas. Pasidžiaukime juo... Nepastebėsime, kaip ir alyvos ims žydėti... O kalendorinio pavasario pabaiga jau ranka pasiekiama, gyvename paskutinę jo savaitę.

Algis JAKŠTAS

Krekenavos apžvalgos bokštas.

Vaizdas į Krekenavą nuo bokšto.

Čia įsikūręs Juozo Tumo Vaižganto ir knygnešių muziejus.

Ant buvusios Krekenavos klebonijos kamino gandrai įsikūrė.

Autoriaus ir Benediktos Jakštienės nuotr.