Šis pavasaris yra ypatingas. Netikėta koronaviruso grėsmė sustabdė įprastą gyvenimo ritmą. Visa švietimo bendruomenė turėjo labai greitai persiorientuoti į nuotolinį mokymą.

Virusas sujaukė įprastą gyvenimą

Mokytojai turėjo tik dvi savaites pasiruošti dėstyti pamokas išmaniųjų įrenginių pagalba. Tačiau prisitaikyti prie pakitusių sąlygų reikia laiko, visiems nebuvo lengva persiorientuoti. Mokiniams nuotolinio mokymosi pradžia taip pat buvo nemenkas iššūkis: dalis šeimų neturėjo reikiamos kompiuterinės įrangos, jaunesnio amžiaus mokiniams buvo sunku prisijungti prie reikiamų platformų, nusiųsti atliktus darbus, be tėvų pagalbos išsivertė tikrai ne visi. Abiturientams nerimą kėlė nežinia dėl baigiamųjų egzaminų. Kadangi šie išbadymai buvo netikėti ir niekas jiems iš anksto nesiruošė, nuotolinio mokymosi pradžioje buvo nemažai nerimo, streso, netgi šiek tiek panikos, nes trūko tokio mokymosi įgūdžių, patirties. Tačiau pirmą kartą pabandžius kažką atlikti, nebūtinai pavyksta. Ar visi išmokome plaukti pirmą kartą įsibridę į vandenį, ar pavyko važiuoti dviračiu vos atsisėdus ant jo? Viskam reikia laiko, kantrybės, įdirbio.

Sunkumai, su kuriais teko susidurti

Mokytojams nebuvo lengva užtikrinti sklandų mokymosi procesą, tikrinti ir vertinti skirtingais formatais atsiųstus mokinių rašto darbus. Teko tyliai kęsti tėvų nepasitenkinimą, ryšio trikdžius, neutralizuoti virtualias mokinių patyčias.

Nuotolinis mokymosi būdas ekstravertiško temperamento mokiniams gali būti nepalankus, nes jie yra įpratę bendrauti, dalintis, tartis, derėtis, mokytis vieni iš kitų. To jiems tikrai trūksta ir šiuo metu.

Ko tai mus moko?

Objektyviai apmąstant, šis laikotarpis turi ir privalumų: visi gerokai patobulino IKT naudojimo įgūdžius, droviems, jautresniems, menkiau savimi pasitikintiems mokiniams, nuotolinis mokymasis netgi naudingas: jie mažiau kontaktuodami tarpusavyje, nepatiria bendraamžių konkurencijos, pažeminimų, pašaipų. Beje, tiek intravertiški, tiek ekstravertiški mokiniai kažko tikrai išmoks: galbūt labiau pradės vertinti buvimą drauge, tiesioginį, o ne virtualų bendravimą.

Kiekvienas gali mokytis savo tempu, pasirinkti savo mokymosi strategijas: kiekvienas vaikas stengiasi ir mokosi taip, kaip gali geriausiai. Jau po dviejų nuotolinio mokymo savaičių visi pastebėjo, kad tapo viskas aiškiau, lengviau, paprasčiau. Visi įprato, išmoko, ir audringų emocijų lavina, kuri buvo pradžioje, nuslūgo. Taigi, prisitaikyti prie naujų pokyčių nebuvo paprasta, bet tai yra įmanoma ir ši patirtis netgi gali būti panaudota ateityje.

Tačiau tikriausiai visi sutarsime: mokytojai reikalingi. Neužtenka paspausti kompiuterio klavišą ir susirasti reikiamą informaciją – reikia žmogaus, kuris suprantamai paaiškina, kuris veda per informacijos pasaulį. Ir nors mokytis nuotoliniu būdu visai įmanoma, bet taip norisi tos kasdienybės, mielos rutinos, kokia ji bebūtų.

Virginija GUOGIENĖ

Psichologė