Ne, tai nebus pasaka. Ežiai jau tikrai pabudo, tačiau mums ilgai bekalbant apie labai ankstyvą pavasarį, tą padarė gana vėlai. Nesunku suprasti: žemė labai ilgai nesušilo, ežių guoliuose po kelmais, po šakų krūvom vyravo šaltis. Ne mažiau svarbi priežastis, logiškai deranti prie vėsos, – sliekų ir kitų bestuburių, ežių maisto stoka. Per anksti pabudę šie gyvaėdžiai žvėreliai tiesiog nebūtų radę ėdesio. O jis po ilgo žiemos miego (miegota daugiau kaip 5 mėnesius) išsekusiems gyvūnams reikalingas gyvybiškai.

Visa tai mes turime žinoti, tačiau prie to niekuo prisidėti negalime. Tiesa, yra dalykai, kurie labai svarbūs ežiams ir mums, todėl siūlau atkreipti dėmesį į kai kuriuos gyvūnų ir mūsų elgsenos bruožus. Galbūt juose ką nors galėsime koreguoti?

Vabzdžiaėdžių žinduolių būrys, kuriam priskiriamas ir ežys, pasižymi primityvumu. Tai reiškia, kad gyvūnai daugelyje savo veiksmų yra archaiški, mažai plastiški ir sunkiai prisitaikantys prie naujovių arba nespėjantys su jomis. Iš jų negalime laukti saugių reakcijų į žmogaus keliamas problemas ir ypač – techninius įrenginius ar sprendinius.

Paklausite: ar problema yra tokia didelė ir svarbi, kad apie ją reikia kalbėti? Taip, žinoma. Vien tik bandymai skaičiuoti, kiek ežių sunaikiname keliuose, davė tokius ekspertinius duomenis: visoje Lietuvoje ne mažiau kaip 10 000! Toks tyrimas buvo daromas prieš 20 metų, tada nepakako valios ir nebuvo lėšų jį išplėsti. Tačiau, kaip suprantame, tada ir automobilių buvo gerokai rečiau. Ar tai viskas? Ne, yra dar keletas „galimybių“ naikinti ežius, kuriomis mes pasinaudojame. Viena jų – laukų purškimas vakare, prieš ežiams išeinant maitintis. Turime suprasti, kad jie surinks ką tik pribaigtus kenkėjus ir juos suės. Dalis ežių pražus įkritę į duobes, tranšėjas – tokių jų „gaudyklių“ apstu senuose bešeimininkiuose pastatuose, buvusiose fermose, visokiose siurblinėse, dar tebestūksančiose ir yrančiose mažosiose hidroelektrinėse. Kaip jau minėta, ežys nėra labai išmanus gyvūnas, ir žmogaus žabangų esmės nesupranta.

Mes viešai deklaruojame didžiuosius tikslus iki 2030 metų sustabdyti rūšių nykimą. Tačiau tokio tikslo – tik „rūšių nykimo“ – idėja gali būti suprasta įvairiai: daug kas gali manyti, kad tai skiriama į Raudonąją knygą įrašytoms, labai retoms rūšims. Taigi, apie ežį ir net paprastą naminį žvirblį, kurių padėtis labai liūdna, čia niekas nekalba. Matyt, pats laikas keisti šią sampratą ir pasakyti kitaip – „rūšių naikinimo“, nes tik tada mes tiksliai pasakytume pačią esmę. Juk rūšys pačios nenyksta, arba – natūraliai šis procesas toks lėtas, kad jo pokyčių galime net nepastebėti. Tačiau dabar nereikia galvoti apie amžinybę – vieno žmogaus atmintyje dabar iki visiško „dugno“ buvo prarasta daugybė vertingų pelkių, upelių ir kitų gyvūnų buveinių, retųjų augalų augaviečių, o kai kurių rūšių populiacijos „susitraukė“ perpus ar net dar labiau.

Kuo mes visi galime padėti ežiams, kurie neseniai pabudo ir po šiltųjų orų pliūpsnio bus labai aktyvūs? Ko gero, labiausiai būtina mūsų atida vairuojant prieblandoje ar naktį – tada ežiai eina per kelius, o pajautę atvažiuojančią mašiną, susiriečia ir taip „slepiasi“. Ar ežys nepastebimas? Kur ten! Jis pakankamai stambus, jo nepamatyti neįmanoma – įsivaizduokite, kad ant kelio glūdintis žvėrelis yra plytos didumo. Taigi – kas tau važiuos ant plytos, visi ją aplenks. Kodėl nepalenkiame ežio? Kodėl nesustojame ir nenunešame jo į kelkraštį? O gal tai darome – paprastai, nieko apie tai nesakydami?

Neseniai paskambino gyvūnų mylėtoja ir globėja Rimutė ir pasakė lauko šulinyje radusi įkritusį ežį. Jis buvo leisgyvis, bet rūpestingos moters dėka atsigavo ir jau iškeliavo laisvėn. O kaip su tuo šuliniu, kuris yra ir varliagyvių bei kitų gyvių naikinimo vieta? „Aš į jį akmenų prinešiau, iki pat viršaus...“ – prisipažino Rimutė. Gal ir jūs tai jau darėte?

Šių metų sausra ir laukuose siaučiančios dirvožemio „pūgos“ skaudžiai priminė: lauko želdinių trūksta, o juos kažkodėl visi kerta. Negi Lietuvoje dirbamos žemės pritrūko? Ar mes norime atrasti kažką nauja? Kol laukuose bent kas pusę kilometro nebus apsauginių želdinių juostų, mes kaskart prarasime ne tik drėgmę ir vertingąjį paviršinį dirvožemio sluoksnį, bet ir visus ten gyventi galėjusius gyvius. Žinoma, ir ežius. Tačiau tai – mūsų rankose, mūsų valioje.

Selemonas PALTANAVIČIUS