Tada dirbau mokytoju miesto mokykloje. Kolektyve buvome tik trys vyrai, jei neskaičiuotume elektriko, sargų, kiemsargio.

Buvau laimingai vedęs, žmona irgi buvo mokytoja, turėjome studentą sūnų.

Nežinau, kaip yra šiais laikas, o tada mokytojams dažnokai tekdavo važiuoti į visokiausius seminarus, darbo ir poilsio stovyklas su moksleiviais, turistinius žygius ir kt. Kolegės moterys, ypač tos, kurios turėjo nepilnamečių vaikų, dažniausiai atsisakydavo važiuoti. Vaikai – buvo pateisinama priežastis, užtat mums, vyrams, tekdavo dažnai krautis kelionės lagaminus.

Taip jau susiklostydavo aplinkybės, kad man į dažniausiai keletą dienų ar dar ilgiau vykstančius seminarus tekdavo važiuoti be jokių atsikalbinėjimų – pateisinamų priežasčių, leidžiančių atsisakyti kelionių, paprasčiausiai nebuvo. Tiesa, vieną kartą išgelbėjo liga. Bet tikrai tik tą vieną kartą.

Net keletą kartu mano bendrakeleivė buvo kolegė Violeta – linksma, komunikabili moteris, mėgstanti pasakoti visokiausias istorijas. Dažnai tas pačias, bet aš stengiausi būti mandagus ir vis tiek jas išklausydavau nepertraukdamas.

Kartą vienos, rodos 8 dienų, išvykos į seminarą metu Violeta sugalvojo papramogauti. Ryžtis šitai avantiūrai prikalbino ir mane. Ji žinojo, kad už kokių 50 kilometrų nuo tos vietos, kur vyko seminaras, yra labai gražių lankytinų vietų, kurias, jos manymu, būtina aplankyti. Paskutinis argumentas, mane nuginklavęs, buvo tas, kad vargu ar dar kada nors atvyksime į šią, toli nuo mūsų miesto esančią vietovę, todėl nepasinaudoti proga būtų labai neprotinga.

Aš tada dar neturėjau nuosavo automobilio, todėl į seminarą abu su kolege atvažiavome autobusu, kurių tada tikrai netrūkdavo. Pasirinktą rytą į tą „stebuklingą“ vietą išvažiavome irgi maršrutiniu autobusu. Atgal grįžti irgi planavome paskutiniu autobusu.

Kai vakare linksmai klegėdami atėjome į stotelę, čia jau buvo daugiau norinčių važiuoti. Iš pradžių manėme, kad autobusas paprasčiausiai vėluoja, bet netrūkome įsitikinti, kad jis iš viso neatvažiuos. Tais laikais taip dažnai atsitikdavo...

Išėjome į kelią pėsti, tikėdamiesi sustabdyti pakeleivingą automobilį ir tokiu būdu parsirasti iki viešbučio. Ėjome, ėjome, stabdėme, stabdėme, bet niekas mums nestojo. O ir automobilių tais laikais buvo labai nedaug, be to sparčiai temo...

Tebuvome nuėję gal tik apie tris kilometrus, kai Violeta pareiškė, jog ji taip pavargo, jog nebenueis nė puskilometrio. Galvojome, ką daryti toliau. Dar truputį paėjėję, netoli kelio pamatėme į žaginius sukrautą šieną – tai, kaip tada atrodė, buvo vienintelė išeitis. Sulindome į juos, pasikloję iš žaginio išpešto šieno ir atsigulėme miegoti. Artumas padarė savo...

Kai grįžome į savo mokyklą, aš į Violetą net žiūrėti nenorėjau, tuo labiau bendrauti. Graužė sąžinė, labai nekaip jaučiausi namuose, nes man atrodė, jog žmona kažką įtaria. Teisybės dėlei turiu pasakyti ir tai, kad ir Violeta netroško su manimi bendrauti, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai tai buvo būtina.

Gal po pusmečio netgi aš pastebėjau, kad Violeta laukiasi. Su ja susitikęs, dėjausi to nepastebėjęs, o ir ji atvirai nedemonstravo išskirtinės padėties...

Kai ji pagimdė mergaitę, visi susimetėme po keletą tuometinių rublių, nupirkome dovanų ir keletas kolegių nuėjo jos aplankyti. Nei aš, nei kiti kolegos vyrai, suprantama, nėjome, nes mūsų giliu įsitikinimu – tai grynai moteriškas reikalas.

Tik tada, kai Violeta pasibaigus motinystės atostogoms (tada lyg ir kažkaip kitaip vadinosi) sugrįžo į darbą, kartą prasilenkiant su ja mokyklos koridoriuje ji trumpai mestelėjo, kad Solveiga pavadinta mergaitė – mano duktė...

Aš, žinoma, nustėrau, pasimečiau, nežinojau, ką pasakyti. Ta žinia mane tiesiog pritrenkė. Net keletą dienų vaikščiojau kaip apdujęs, vengiau bet kokio susitikimo su Violeta. Bet kur tu jo išvengsi viename darbe dirbdamas...

Netrukus Violeta paprašė manęs pinigų. Atseit reikia mergaitei kažką nupirkti. Atsisakiau. Tada ji pagrasino, kad viską papasakos mano žmonai. Šito aš labai nenorėjau. Neilgai pasvarstęs, priėmiau kitokį sprendimą – išeiti iš darbo ir įsidarbinti kitame miesto pakraštyje esančioje gamykloje. Maniau, kad nebesusitiksim, tai gal ir reikalavimai liausis. Greitai supratau, kad to buvo naivu tikėtis...

Kartas nuo karto buvau prašomas sumokėti už darželį, o kai pradėjo lankyti mokyklą – už mokamus būrelius, vėliau – už mokslą muzikos mokykloje. Laimei, gamykloje mano atlyginimas priklausydavo nuo išdirbio, dažnai už nepriekaištingą darbą gaudavau premijas, todėl kažkokią pinigų sumą nuslėpti nuo žmonos nebuvo sunku...

Vėliau prašymai buvo retesni, bet buvo reikalaujama didesnių sumų. Violeta, ateidama atsiimti pinigų, kartais atsivesdavo ir Solveigą. Mane mergaitei pristatydavo kaip savo gerą draugą. Tiesa, pinigus jai turėjau paduoti taip, kad mergaitė nematytų.

Kai Solveiga įstojo mokytis į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą, dešimtinėmis nebeišsiversdavau – reikėjo daug didesnių sumų.

Buvo laikas, kai svarsčiau apie galimybę viską papasakoti žmonai – kaip jau bus, taip bus, bet vis atidėliojau. Labai bijojau sūnaus, kuris jau buvo sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų, reakcijos. Kažkiek tikėjausi, kad sūnus gal būtų mane supratęs ir palaikęs, bet marčios reakcijos net įsivaizduoti negalėjau. Tuo labiau, kad mes abu nerasdavome bendros kalbos.

Kol sprendžiau, kaip pasielgti, ką daryti toliau, pinigų prašymai baigėsi. Ilgai nesupratau kodėl – pasirodė, kad Solveiga jau baigė mokslus ir gavo gerai apmokamą darbą. Apsidžiaugiau, kad pagaliau viskas baigėsi, kad nebereikia jokių drastiškų, mano šeimą tikrai sugriausiančių sprendimų. Lengviau atsikvėpiau...

Po keleto metų, kai jau atgavau dvasinę pusiausvyrą, kai jau pradėjau nebeslėpti pinigų nuo žmonos, labai netikėtai susitikau buvusį kolegą, su kuriuo kartu dirbome mokykloje. Abu apsidžiaugėme susitikimu ir, svarbiausia, nutarėme jį „aplaistyti“ artimiausioje kavinėje. Mes vienas kitam turėjome daug ką papasakoti, todėl tas „laistymas“ šiek tiek užsitęsė. Prisipažinsiu, abu mažumėlę padauginome... O tada jis ir išklojo keletą dešimtmečių širdyje nešiotą paslaptį – jis turi nesantuokinę dukrą. Tas manęs nenustebino iki tos minutės, kol nepaaiškėjo, kad jo dukros motina – kolegė Violeta, kad jis paslapčia nuo šeimos mokėjo pinigus tos mergaitės išlaikymui...

Tai išgirdęs, aš ilgai negalėjau žodžio ištarti. Netgi girtumas staiga praėjo... Tai kuris iš mūsų mergaitės (dabar jau suaugusios moters) tėvas?..

Genovaitė ŠNUROVA