Kiekvieną pavasarį vos nutirpus sniegui, prasideda žolės deginimas. Nors skiriamos nemažos, o gal ir per mažos, baudos, bet kai kurie piliečiai be didelės sąžinės graužaties degina žolę, o nuo žolės ir miškas, ir pastatai užsiliepsnoja, nes papūtus vėjui, o ir be jo, ugnis kaipmat užkariauja didžiulius plotus.

Prieš keletą metų tekdavo su gamtosaugininkais, PGT ir policijos pareigūnais važinėti į reidus. Labiausiai stebindavo naivūs žmonių pasiaiškinimai, kad čia nieko blogo nenutiko, niekas nesudegė... Šiuos pamąstymus parašyti paskatino bičiulio atsiųstos fotografijos, kuriose ne tik deganti žolė, bet ir sudegęs avilys ir gerokai nukentėjęs bitynas. Gyvenamieji pastatai šį kartą nesudegė, žmonės nenukentėjo, bet kuo kaltos bitės, žuvusios nuo neatsakingo žmogaus padegtos žolės...

Algis JAKŠTAS