Didžiosios savaitės susikaupimas ir tyla užsibaigia iškilmingu „Aleliuja“. Aišku, šiais metais jau, ko gero, pastebėjome, kad Velykų šventės kitokios nei įprastai. Na, gal ne visiems, bet didžiajai daugumai. Žinoma, čia galima skųstis ir dejuoti, kodėl čia dabar taip. Juk Velykos! Kas drįso atimti iš mūsų Velykas?! Na, niekas nieko neatėmė, ir Velykos niekur nedingo. Gal tiesiog ilgą laiką buvome pripratę prie ramių, jaukių Velykų. Sėdėdami prie sočiai nukrauto stalo ir spoksodami į rėkiančią ir mirgančią nuo įvairiausių vaizdų juodąją dėžę nelabai rasdavome laiko kažkam kitam. Taip, taip buvo įprasta. Įprasta švęsti šventę komforto zonoje.

Per tai įpratome, kad šventės mūsų nestebina. Kad, ko gero, jau niekas nieko seniai nestebina. Viskas įprasta ir banalu. Velykos – ne išimtis. Sakyčiau, kad jos tapo nuobodokos. Mūsų švenčių sąlytis su religine tradicija išliko, ir tai dažniausiai būna per margučius ir švęstą vandenį. Tačiau sąlytis su tikėjimu – nykstantis. Vis mažiau lieka erdvės gyventi tikėjimu ir jį liudyti. Žinoma, čia galima ieškoti daug priežasčių. Tačiau manau svarbiausia priežastis yra ta, kad dingo pajauta. Pirmiausiai Dievo pajauta. Dievo, kaip Kūrėjo ir žmogaus, kaip kūrinio pajauta. Pavyzdžiui, žmogus su gamta elgiasi neatsakingai, tarsi jis yra niekam neatskaitingas šeimininkas. Dingo nuodėmės pajauta. Jei imi kalbėti apie nuodėmę, tai kai kam atrodo pasenęs ir visiškai nevertas dėmesio dalykas. Nuvertinta ir socialinė pajauta, kuri pasireiškia atjauta. Šiandien viešumoje dominuoja tik tie žmonės, kurie yra galingi, turtingi, garsiai rėkiantys ir kurie moka lipti per kitų galvas. Popiežius Pranciškus į tai yra ne kartą atkreipęs dėmesį. Jis sako, kad negirdimas vargšų balsas.

Visais šiais atžvilgiais žmogus pats save pastato į Dievo vietą. Todėl toji Velykų geroji žinia, kad Dievas atidavė savo Sūnų, kuris mirė dėl mūsų nuodėmių, o prisikėlimu mus išvadavo, lieka bereikšmė. Nes neturint pajautos, nėra iš ko vaduoti. Žmogus nesupranta savo būklės, kurioje jis yra. Jam atrodo, kad visas pasaulis (o gal jau ir visa visata) sukasi tik apie jį patį. Ir todėl visokie virusai, katastrofos yra didžiuliai nesusipratimai, kurių neturi būti. Tačiau tai gali būti galimybė žmogų priversti mąstyti ir ieškoti gilesnių dalykų.

Kaip bebūtų keista, bet tokį didelį sukrėtimą patyrė ir Jėzaus mokiniai. Ir ne bet kada, o Velykų rytą. Evangelijoje rašoma, kad moterys, nuėjusios anksti ryte prie kapo, rado jį tuščią. Štai jums ir įprastos Velykos. Įprastos turėjo būti ramios, tokios, kokias jie susiplanavo. Turėjo viskas būti savo vietoje, ten, kur ir įprasta būti. Miręs Jėzus turėjo ramiai gulėti kape. O akmuo turėjo būti užristas ant kapo angos. Bet Marija Magdalietė pirmoji pamato, kad akmuo nuristas. Pranešusi mokiniams, sukelia sąmyšį. Petras su Jonu bėga žiūrėti ir neranda Jo kūno. Ir ką jūs galvojate? Kad jie dabar pamaldžiai sudėję rankeles klūpo prie tuščio kapo? Anaiptol! Jie mano, kad kažkas pavogė Jėzaus kūną. O po to kiek reikėjo dar liudijimų atskirų mokinių, kurie sutiko prisikėlusį Jėzų, bet ir jais netikėjo, jau nekalbant apie moterų liudijimą, kurį mokiniai laikė tuščiomis moterų šnekomis. Kol galiausiai pasirodė pats Jėzus ir priekaištavo už jų netikėjimą. Ar tai nepanašu į mus?

Ką mes galime padaryti šiandien? Smerkti? Piktintis? Ne! Tai nėra Jėzaus mokinio laikysena. Jėzaus mokinio laikysena yra džiugus liudijimas, kad Jėzus prisikėlė, ir aš Jį sutikau. To reikia šiandien. Ne gyvenimo taisyklių mokytojų, ne moralizuotojų, ne teisėjų, ne tų, kurie ragina gyventi lyg Dievo nebūtų, bet liudytojų. Liudytojų, kurie dega Jėzumi, o ne kartoja kažkokias išmoktas frazes. Nes prisikėlimas yra tikras ir svarbus, kai tai liečia mano skūrą. Kai būnu patyręs, ką reiškia būti vergu ar nusidėjėliu, ir kai tave iš to išvaduoja. Kai toks sukrėtimas nutinka mano gyvenime. Todėl ir prisikėlimas gali būti tik asmeniška patirtis, kai susitinku Prisikėlusįjį ir tik tada tampu liudytoju.

Norėčiau jus visus padrąsinti nebijoti leistis į tokią tikėjimo avantiūrą. Tikėjimas yra nuostabus nuotykis su Jėzumi. Tai nėra nuobodybė, negyva, atgyvena. Tikėjimas yra lyg kelionė basomis po visą visatą.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS