Premjerui Sauliui Skverneliui paskelbus, kad siekiant sumažinti koronaviruso plitimą Lietuvoje Velykų savaitgalį bus ribojamas patekimas į visus šalies miestus ir miestelius. Šioms priemonėms užtikrinti bus pasitelkiami ne tik pareigūnai, bet ir kariai, šauliai bei kiti talkininkai. Taip pat užsiminta ir apie karantino pratęsimą, nors prieš tai buvo vienas kitas pranešimas, kad susirgimų kreivei neva plokštėjant galbūt būtų galima šiek tiek atleisti varžtus.

Vieni tokias prevencines priemones sveikina, kiti piktinasi, tačiau nuo koronaviruso labiausiai Europoje kenčianti Italija daug griežtesnio karantino negu Lietuvoje sąlygomis gyvena jau nuo kovo 8-osios. Ir dar net nesvarstoma apie sąlygų liberalizavimą.

Savaitgalį per „Viber“ kalbėjomės su šiaurės Italijoje daug metų gyvenančiais giminaičiais, kurie pasidalino pastebėjimais apie čia galiojančią karantino tvarką. Nedideliame pajūrio kurortiniame miestelyje gyvenanti šeima jau mėnesį tūno namuose. Tūno tikrąja to žodžio prasme. Nors čia pat tyvuliuoja žydra jūra, geltono smėlio paplūdimiai, bet jie tušti. Grynu ir šiltu itališko pavasario oru pasimėgauti galima tik balkone. Jokie pasivaikščiojimai nei parke, nei pajūryje, o juolab mieste – negalimi. Visur budi policija, kariškiai, situaciją stebėti iš oro pasitelkiami dronai. Už karantino taisyklių pažeidimus skiriamos didžiulės baudos ir sugriežtinta kontrolė drausmina gyventojus. Tačiau ne mažiau drausmina ir pati situacija, kurios rimtumą labai aiškiai iliustruoja karstus vežiojantys kariniai sunkvežimiai ir per žinias skelbiami šokiruojantys susirgusiųjų ir mirusiųjų skaičiai.

Pasak giminaitės, visa tai, matyt, ir privertė užsidaryti namuose italus – senas ir gilias demokratijos ir nuoširdaus tarpusavio komunikavimo tradicijas turinčią tautą. Iki tol net ir mažiausi miesteliai knibždėte knibždėjo žmonių, neįsivaizduojančių savo ryto be puodelio kavos kavinėje, o vakaro – be pasisėdėjimo su šeima ar draugais restoranėlyje, kavinėje ar kitokioje užeigoje. O apsikabinti, kelis kartus pasibučiuoti susitikus buvo tiesiog būtina. Kitaip parodysi didžiausią nepagarbą! O kur dar triukšmingą vietinių srautą papildantys gausūs turistų būriai, trokštantys pamatyti Italijos architektūros ir kultūros šedevrus, pasilepinti saule, jūra, skaniu maistu, vynu ir atpalaiduojančiam atmosfera.

Per šį mėnesį viskas kardinaliai pasikeitė. Tuščiose gatvėse vaikštinėja tik balandžiai ir antys. Nėra nei žmonių, nei automobilių. Verslai ir viešasis gyvenimas uždarytas. Atsispausdinus specialų leidimą galima vienam šeimos nariui išeiti pavedžioti šunį (ne toliau kaip 200 m nuo namų), nuvykti nusipirkti maisto tik į artimiausią parduotuvę arba vaistų. Sugalvojai pasiekti tavo gyvenamajai vietai nepriklausantį prekybos centrą – bauda. Dokumentus, gyvenamosios vietos registraciją ir leidimus dažnai tikrina viešąją tvarką prižiūrintys pareigūnai. Negali aplankyti, pavyzdžiui, kitame miestelyje gyvenančių artimųjų, nes už karantino taisyklių pažeidimus važiuojant automobiliu dar didesnė bauda negu pėsčiajam. Kas dar turi darbą, gauna kitokius leidimus su darbdavių parašais ir pan., kad turi teisę vykti į darbą. Kai Lietuvoje daug kas dejuoja, kaip teks išgyventi be kirpyklų ir grožio salonų ar kitokių paslaugų, kad užsakyto maisto reikia laukti kelias dienas, tačiau dar neįvertina to, kad mes vis dar turime galimybę užsisakyti ir maisto, ir kosmetikos, ir buities, ir aprangos, ir ūkio prekių į namus. Prekybininkai net varžosi vieni su kitais siūlydami ir nemokamą saugų bekontaktį pristatymą, ir atsiėmimą punktuose, ir įvairiausių nuolaidų. Italai šiuo metu apie tai gali tik pasvajoti – ne tik kad nedirba jokios kitos (išskyrus maisto, o ir pastarosios savaitgaliais užsidaro) parduotuvės, bet prekių pristatymas į namus negalimas. Uždraustas bet koks ne gyvybiškai būtino transporto judėjimas. Jokių pirkinių elektroninėse parduotuvėse! Jos tiesiog neveikia. Štai giminaitės vyras būdamas profesionalus statybininkas, per karantiną privalomai turėjo sustabdyti savo verslą, tačiau net turėdamas laisvo laiko vis tiek dabar negali namuose nieko nei padažyti, nei paremontuoti, nes neįmanoma įsigyti jokių apdailos medžiagų. Laimė, kad jis kaip ir dauguma italų vyrų moka ir mėgsta gaminti, todėl džiugina šeimą kepsniais, troškiniais, jūros gėrybėmis, įvairiausiais makaronais bei puikiausiais desertais.

Žinoma, Italijoje šiuo metu didžiausias rūpestis kiekvienam – sveikata. Tačiau priversti nedirbti verslininkai (Italijoje dauguma verslų yra nedideli šeimos) išgyvena ir dėl ateities bei šeimų finansinės situacijos. Tiesa, visiems šiuo metu užsidariusiems individualių įmonių savininkams valstybė mokės kas mėnesį maždaug po 600 eurų kompensaciją. Darbo netekusiems darbuotojams taip pat numatytos kompensacijos. Tačiau, pasak jų, tai – katino ašaros. O kada atsigaus viena iš svarbesnių Italijos ekonomikos sričių – turizmas – taip pat neaišku. Kol pasaulyje ir Europoje siautėja koronavirusas, ateitis miglota. O ir atšaukus karantiną, kada įsibaiminę ir finansiškai nukraujavę turistai sugrįš, lieka didelis klaustukas.

Artėja Velykos. Šiemet jos Lietuvoje, o ypač Italijoje, bus visiškai kitokios. Tuščiose bažnyčiose skambant Prisikėlimo varpams, dauguma šeimų švęs tik siaurame ratelyje. Italams tai ypač sunku, nes iki tol visos didžiosios šventės būdavo švenčiamos dažniausiai pas tėvus ir senelius prie didžiulių sočiai vaišėmis nukrautų stalų, gausiai susirinkus giminėms ir artimiesiems. Tačiau italai dideli optimistai, tik paskelbus karantiną, kurį laiką dar negalėję suvokti situacijos rimtumo, dabar kantriai sėdi namuose ir laukia kol viskas pasibaigs. Tik ar visi ir vėl galės drąsiai grįžti prie dar neseniai atrodytų buvusio savaime suprantamo gyvenimo būdo.

Irena POŽĖLIENĖ