Mes turime 165 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1122
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4515
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:51841
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:116150

Debesų fiesta

2020 m. balandžio 4 d., šeštadienis, Nr.27 (1942)

Nuo vaikystės man patikdavo akimis ganyti dangumi plaukiančius debesis. Atsiguli pievelėje aukštielninkas, žiūri į dangų ir gėriesi besikeičiančiom debesų formom, o aplinkui čirškia žiogai, kvepia čiobreliai ir jonažolės, o pamiškėj dar ir gundantis žemuogių kvapas viliote vilioja. Patikdavo gulėti ir žiūrėti į dangų važiuojant ant šieno vežimo... Dabar jau neliko nei tų natūralių pievelių, ir šieno arkliuku jau niekas nebeveža, bet ir dabar man patinka žiūrėti į debesis.

Gražių debesų daug ir pavasario danguje. Beveik kiekvieną vakarą važiuodamas tai viena, tai kita kryptimi, vis matau gražių debesų. Štai nuvažiuoju prie Vajuonio ežero ir galiu pasidžiaugti veidrodiniu debesų atspindžiu savo mėgstamoje fotografuoti vietoje. Daug kartų važiuodamas pro Bogutiškę laukiau momento, kada visu savo gražumu atsivers galingas ąžuolas, augantis netoli kaimo esančiame lauke. Prieš porą savaičių toks momentas pasitaikė. Gražus vakaro dangus ir galingas ąžuolas, o šalimais dar ir nedidelė, pavasario vandens prisipildžiusi dauba, kurioje atsispindi vakaro dangaus debesys. O štai paskutinę kovo dieną gamta man padovanojo net trejetą. Ryte fotografavau saulėtekį prie Asalnykščio ežero, o po valandos gėrėjausi debesų fiesta Utenoje prie Dauniškio ežero, vakare, nusidanginęs į gimtinę, saulėlydį fotografavau prie Lukošiškės ežero. Tai tik kelios kelionių po netolimas apylinkes akimirkų. Žinoma, gaila, kad nespalvotose fotografijose laikraštyje viso grožio nesimato, bet pati nuotaika išlieka...

Pakelkime dažniau akis į dangų ir pasidžiaukime tuo, ką dovanoja gamta, nes šis pavasaris – kitoks, nepaisant ankstyvo jo atėjimo, negalime labai džiaugtis, nes aplinkui klaidžioja koronaviruso šmėkla, žinios apie jo sėjamą paniką ir baimę man dažnai asocijuojasi su 15-16 amžiuje gyvenusio Albrechto Diurerio paveikslu „Apokalipsė“. Praėjo daugiau nei penki amžiai nuo dailininko mirties, o žmogaus baimės vis tos pačios, bet turėkime optimizmo ir vilties, kad viskas susitvarkys, o kol kas pasigrožėkime dangumi plaukiančių debesų fiesta.

Algis JAKŠTAS