Lietuva, kaip ir visos pasaulio valstybės, turi tris istoriškai susiklosčiusius simbolius: herbą, himną ir vėliavą. Kad šie ženklai turi ypatingą svarbą, akivaizdžiai liudija sovietmetis, kai už jų laikymą, iškėlimą aikštėn ar garbinimą Lietuvos patriotams grėsė ilgi metai kalėjime ar net galėjai netekti galvos.

Tik dabar, atgavus nepriklausomybę, mes galime kelti trispalvę, giedoti Tautišką giesmę, džiaugtis ypatingą prasmę turinčiu mūsų herbu.

Mūsų herbas, vadinamas Vyčiu, kaip žinia, šis valstybės simbolis iki mūsų atkeliavo iš LDK laikų. Jis akivaizdžiai įrodo, kad mūsų valstybės istorijoje buvo tokie periodai, kai turėjome didžiausias teritorijas ir tikrai galėjome savo žirgus girdyti Juodojoje jūroje. Įdomus, gan neįprastas mūsų herbas, vaizduojantis eiklų žirgą su energingu, aukštai iškėlusiu kardą, raiteliu, pasiruošusiu ne pulti, o vyti, t. y. išvaryti, išguiti iš mūsų žemių įsiveržusį priešininką. Tad ir herbo pavadinimas yra kilęs iš žodžio „vyti“ – išvaryti, išlaisvinti, o ne pulti ar grobti svetimas žemes. Mūsų kaimynai baltarusiai, esantys opozicijoje prieš dabartinę valdžią, irgi tikisi turėti tokį Vytį savo herbu, ir vadina jį „pogonia“, nuo žodžio „gnat“ – vyti.

Šiomis dienomis verta prisiminti, kad lygiai prieš metus – 2019 m. kovo 3-31 dienomis – LR Seimo vitražo galerijoje vyko paroda „Vytis – Lietuvos ir lietuvių“, palikusi tiems, kas ją matė, didžiulį įspūdį. Deja, tenka apgailestauti, kad šiai parodai parinkta vieta – Seimo rūmai, nelengvai prieinama eiliniams Lietuvos žmonėms, vertėjo ją rengti lengviau prieinamose galerijose, kurių sostinėje yra gausu.

Pasak parodos dalyvių, joje buvo eksponuojama gausybė lietuviškos simbolikos, sukurtos už Atlanto: stilizuoti Vyčiai, Gedimino stulpai, geležiniai vilkai, juostos, gintaro ir kiti papuošalai. Parodoje dalyvavo ir pats šių darbų kūrėjas, Amerikos lietuvis Gintaras Karosas. Tenka tik stebėtis, kaip šis vyras turėjo tokią didžiulę intuiciją ir tvirtą tikėjimą, jog kada nors Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė. O juk tai buvo brandaus socializmo laikas, kai mažai kas vylėsi, jog kada nors bus galima išsprukti iš, kaip atrodė, stipraus rusų lokio glėbio.

G.Karosas tikrai buvo kūrybingas ir stiprios valios žmogus, gebėjęs pasitelkti meniškos sielos lietuvius ir kitų tautybių žmones, sugebėjo ne tik sukurti, bet ir pagaminti didžiulį lobį šių suvenyrų. Būtent jie Sąjūdžio metais per mitingus ar kt. renginius buvo daugelio žmonių rankose.

Negana to, lietuvio G.Karoso kompanija didžiuliu, net 40 tūkst., tiražu išleido anglų kalba lietuviško paveldo katalogą, kur buvo beveik visa mūsų simbolika nuo Vyčio iki smulkių gintaro papuošalų. Šis katalogas buvo tarsi savotiška mini enciklopedija apie Lietuvą, lietuvius, tikras žinių šaltinis apie mūsų kraštą, ypač tiems, kas nori giliau pažinti lietuvybės šaknis iš arti, iš pirmų rankų. Būtent šio garbaus ir darbštaus žmogaus dėka tuo metu Lietuvos vardas plačiau ir garsiau pradėjo skambėti Amerikoje, ir kaip tik tuomet, kaip tokio vardo nė ženklo nebuvo pasaulio žemėlapiuose. Šiame leidinyje buvo daug vertingos medžiagos apie mus, tradicinį maistą, papročius, garsius JAV lietuvius – teisininką Vitą Gerulaitį, boksininką Joną Žukauską, krepšininką P.Lubiną, lakūnus St.Darių ir S.Girėną. katalogo puslapius puošia stilizuotas Vytis, Gedimino stulpai ir kt. mums brangūs simboliai.

Mūsuose ypač išpopuliarėjo G.Karoso su bendraminčiais sukurtas meniškas, stilizuotas Vytis. Jame vaizduojamas didžiulis lyg mustangas ar stiprus paukštis, pasiruošęs didžiuliu greičiu vytis priešininką, kuriam atrodo nėra jokios vilties pasprukti nuo raitelio. Neveltui šis kūrinys dažnai puošia greitaeiges transporto priemones. Būtent šiuo Vyčiu puošiasi jau senokai Dakaro lenktynininko B.Vanago automobilis. Kiekvienas, kas tai mato, vaizdžiai įsitikina, jog jis demonstruoja greitį, jėgą ir gebėjimą nugalėti lenktynių dalyvius. Šis simbolis senokai puošia ir Lietuvos geležinkelių traukinių lokomotyvus. Tokį ženklą vis dažniau galime pamatyti ir ant jaunimui skirtų marškinėlių.

Vyresni žmonės puikiai prisimindami atgimimo laikus, mitingus ar Baltijos kelią, net nesusimąstė ar nepagalvojo iš kur ir kieno dėka mes turėjome savo rankose tiek meniškų, ryškių spalvų, primenančių trispalvę, juostų, kepurių, kaspinų. Tuomet mes tuo džiaugėmės, nešiojome, didžiavomės ir tvirtai tikėjome būsima laisve, nesuprasdami ir net ištisus dešimtmečius nieko nežinodami, iš kur tai atsidaro, kas tai sukūrė, kam rūpėjo mūsų ateitis.

Todėl pagaliau nors dabar, tiesa, gana pavėluotai, turėtume pagaliau tinkamai įvertinti šį kūrybingą žmogų, kuris tikrai nusipelnė didesnės pagarbos ar dėmesio iš kultūros, meno darbuotojų ar valdžios vyrų.

Dar blogiau, kad Lietuvoje atsiranda gudruolių ar apsukruolių, apsimetančių šio Vyčio kūrėjais. Neseniai nuskambėjo žinia, kaip vienas tatuiruočių meistras norėjo gauti patentą neva už savo autorinį darbą ir reikalavo iš B.Vanago nemažos išpirkos.

Neseniai G.Karosas net lankėsi Lietuvoje. Pasirodo, jis pokariu gimė Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV, puikiai kalba lietuviškai. Su juo interviu buvo per LRT radiją. Jis pageidauja, ir to tikrai nusipelnė, gauti Lietuvos pilietybę, ją būtina kuo greičiau suteikti. Jo manymu, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, turėtų būti ne tik Vytis, bet ir turtingos mūsų istorijos akcentai, kaip yra Budapešte, Tūkstantmečio aikštėje.

G.Karosas būdamas Lietuvoje džiaugėsi savo atributikos populiarumu, bet parduotuvėse matydamas ją, buvo priblokštas dėl didelės kainos. Jis akivaizdžiai įsitikino, jog kažkas iš to nepelnytai uždirba nemažus pinigus, o tikrasis autorius iš to nieko negauna. Gaila, kad net dabar kartais taip būna mūsų Lietuvoje.

Reikia džiaugtis, jog Lietuvoje šioje srityje yra daug nuveikę mūsų gabūs menininkai A.Každailis, J.Galkus ir kt.

Zenonas DUKSA