Mes turime 377 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2431
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18632
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94662
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

2020 m. balandžio 4 d., šeštadienis, Nr.27 (1942)

Švenčionėlių biblioteka šventė virtualiai

Balandžio 2-oji – žymiojo danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Nuo 1967 m. pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena. Tą dieną vyksta vaikų literatūros renginiai, parodos, susitikimai su vaikų knygos kūrėjais.

Paprastai šią dieną smagiai pažymėdavo ir Švenčionėlių miesto biblioteka: vykdavo įvairūs konkursai, vaidinimai, knygelių skaitymai ir panašiai. Į biblioteką prigužėdavo būriai mažųjų skaitytojų, neretai ši diena būdavo skirta ir patiems mažiausiems – darželinukams – susipažinti su biblioteka, kuri jiems augant bus vis svarbesnė.

Pasaulyje šią šventę sumanė Jella Lepman, kuri 1967 m. parašė atvirą laišką pasaulio skaitytojams ir paragino švęsti šią dieną. Nuo tada šventę kasmet remia kurios nors šalies Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) skyrius. Tos šalies rašytojas parašo visuomenei laišką – kreipimąsi, o dailininkas kuria plakatą knygos ir skaitymo tema. Tekstas verčiamas į pagrindines pasaulio kalbas ir kartu su plakatu siunčiamas į visas pasaulio šalis, kuriose veikia IBBY organizacijos nacionaliniai skyriai. Kreipimasis ir plakatas tampa pagrindine Tarptautinės vaikų knygos dienos publikacija.

Laiškus skaitytojams Tarptautinės vaikų knygos dienos proga yra parašę garsiausi pasaulio vaikų rašytojai: Astrida Lindgren, Meindertas DeJongas, Katherine Paterson, Cristine Nöstlinger ir kiti.

IBBY Lietuvos skyriaus iniciatyva Vaikų knygos diena Lietuvoje minima nuo 1993 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos 2019 metais rėmėjas buvo IBBY Lietuvos skyrius. Plakatą ir tekstą tada sukūrė vaikų knygų iliustruotojas ir autorius Kęstutis Kasparavičius, dizainerė – Deimantė Rybakovienė.

Šių metų Vaikų knygos dienos rėmėjas – IBBY Slovėnijos skyrius. Plakatą, o tiksliau – sulankstomą kubą, sukūrė du Hanso Christiano Anderseno premijos nominantai. Teksto autorius – literatūrologas, universiteto docentas ir rašytojas Peteris Svetina, kurio knygos išverstos į aštuonias kalbas, tarp jų – ir į lietuvių. Piešinį nupiešė dailininkas Damijanas Stepančičius.

Šiemet Tarptautinė vaikų knygos diena švenčiama karantino sąlygomis, kai visi, kas gali, dirba iš namų, o vaikai ir mokosi, ir darželio gyvenime dalyvauja virtualiai. Tačiau išradingi Švenčionėlių bibliotekos darbuotojai liko ištikimi savo tradicijai. Šventė, pažymėta grotažymėmis LiekuNamuose, SkaitauNamuose, persikėlė į socialinius tinklus, bet vis tiek buvo turininga ir smagi.

Į Pepės Ilgakojinės (Žana Čaikinienė) kvietimą kartu švęsti Tarptautinę vaikų knygos dieną aktyviai ir išradingai nuo pat ankstyvo ryto išradingai prisijungė Švenčionėlių lopšelio-darželio „Vyturėlis“ „Mažųjų nykštukų“ grupės vaikučiai (3-4 metukai) su auklėtojomis Jūrate Jurkuvėniene ir Ugne Chalimavičiūte-Paukšte. Darželinukai ne tik skaitė, bet ir pasigamino savo vardo pirmąją raidelę. Visų veiklų nuotraukomis ir vaizdo medžiaga šventės dalyviai pasidalino socialiniame tinkle. Žana pasidžiaugė šauniaisiais savo mažaisiais skaitytojais ir bibliotekos Facebook‘e palinkėjo: „Iki susitikimų bibliotekoje!“.

Beje, bibliotekos paskyroje gausu ir smagių pamokėlių, pagal kurias vaikučiai gali kurti darbelius Velykoms, prisiminti, kaip svarbu dažnai ir kruopščiai plauti rankas, o savo veikla dalintis su draugais socialiniuose tinkluose bei sulaukti daug patiktukų.

 

Švenčionėlių bibliotekos „Facebook‘e“ prie sveikinimo Tarptautinės vaikų knygos dienos proga įdėtas ir jai šiais metais skirtas tekstas. Kviečiame paskaityti.

 

Žodžių alkis

Peter SVETINA

Krūmai mano gimtinėje sužaliuoja balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje – ir tada bemat juose pasirodo drugių kokonai. Panašūs į cukraus vatos gumulėlius, ilgainiui jie virsta vikšrais, graužiančiais lapą po lapo. Ir graužia jie tol, kol iš krūmų telieka, regis, vieni stagarai. Drugiams užaugus ir išskridus, krūmai kaip niekur nieko auga toliau. Kitąmet jie sužaliuoja iš naujo. Ir vėlei vėl.

Toks yra ir rašytojo, toks yra ir poeto gyvenimas. Apysakos ir eilėraščiai juos graužia, sekina, o užaugę išskrenda, sutupia į knygas ir keliauja nuo klausytojo prie klausytojo. Ir vėlei vėl.

O kas nutinka eilėraščiams ir apysakoms?

Pažįstu vieną berniuką, kuriam buvo atlikta akių operacija. Po jos dvi savaites jam teko gulėti tik ant dešinio šono, o paskui dar kokį mėnesį buvo draudžiama skaityti. Šiukštu jokio skaitymo! Kai po pusantro mėnesio berniukas paėmė į rankas knygą, jam atrodė, lyg semtų žodžius iš dubens šaukštu. Tekstą jis ryte rijo, tiesiogine šio žodžio prasme.

Dar pažinojau skaitančią mergaitę, kuri užaugusi tapo mokytoja. Kartą ji man pasakė: „Skurdžiai yra vaikai, kuriems tėvai neskaitė knygų.“

Eilėraščių ir apysakų žodžiai – tai maistas. Kūnui jis nėra įprastas – argi kas galėtų prisikimšti pilvą žodžių? Bet tai mūsų proto ir sielos penas.

Išalkus ir ištroškus ima mausti pilvas ir džiūti burna. Tad žmogus ieško nors kriaukšlelės duonos, puodelio ryžių, kukurūzų, kokios žuvies ar banano. Kuo smarkiau kankina alkis, tuo labiau žmogui blausiasi akys, jis nebeįstengia nieko įžvelgti, tik tuos kelis jį pasotinančius kąsnius.

Kitoks yra žodžių alkis – tai tarsi siela būtų tuščia, abejinga, pasipūtusi. Tie, kuriuos graužia toks alkis, nesupranta, kad jų siela sustirusi iš šalčio. Nesuvokia, kad patys praeina pro save, prasilenkdami su savastimi. Dalis pasaulio pabėga nuo jų, taip niekada ir nepastebėta. Šitokį alkį tegali numalšinti eilėraščiai ir apysakos.

Bet ar yra vilties pamaitinti sielą, jei niekada neskaitėte?

Žinoma, kad taip. Beveik nėra dienos, kad minėtas berniukas neskaitytų. O mokytoja, kadaise buvusi maža mergaitė, dabar knygas skaito savo auklėtiniams. Kiekvieną penktadienį. Kiekvieną savaitę. Jeigu kada nors mokytoja pamiršta skaitymą, vaikai jai primena.

O kaipgi rašytojai ir poetai? Kitąmet jie ir vėl sužaliuos. Ir vėl juos užgrauš apysakos ir eilėraščiai, kurie paskui – kaip tie drugiai – pasklis į visas puses. Ir vėlei vėl.

(Iš slovėnų kalbos vertė Gabija Kiaušaitė)

Irena POŽĖLIENĖ