Vargiai kas tikėjo, kad po nuostabiai pavasariško šeštadienio ims ir sugrįš žiema, tegul ir trumpam... Netikėjo ir liūdnokom sinoptikų prognozėm sekmadieniui. O tos prognozės išsipildė su kaupu. Ne tik pasnigo, bet ir šaltukas spustelėjo. 

Sniegas, žinoma, nutirps, bet per anksti pakąsti žiedai jau nesužydės. Žinoma, sužydės kiti, neskubėję, bet nušalę jau nesužydės. „Toks gyvenimas“, - pasakys tūlas pilietis filosofiškai. Taip, toks gyvenimas, ir mes, gyvenantys 21-ame amžiuje, esame bejėgiai prieš nematomą koronavirusą. Visas modernus pasaulis, ėjęs naujų technologijų kūrimo ir įsisavinimo keliu, staiga pasimetė, sustojo, ėmė trūkinėti puikiai sustyguoti ryšiai tarp valstybių, firmų. Gal žmogus iš tiesų per daug įsijautė į savo kaip žemės valdovo rolę... ir čia nematomos jėgos įjungė stabdžius. Nežinau, bet kol dar galima važiuoti į gamtą – važiuoju. Džiugu buvo šeštadienį pamačius pražydusias šilagėles. Tiesa, patingėjau nufotografuoti, bet laimei žmona tą padarė, dabar galim palyginti, kaip žaviai šilagėlė žydėjo šeštadienį, ir kaip liūdnai tas pats žiedas atrodė pirmadienio rytą.

Nufotografavęs sniego naštos nulenktą šilagėlę, važiuodamas toliau pamačiau ant žiemkenčių besiganančią stirninų trijulę. Tikra viengungiška kompanija, nepaisydama šaltuko ir sniego, išėjo papusryčiauti. O šiaip pirmadienio rytas, nepaisant sniego ir šaltuko, buvo visai gražus ir gaivus... Beje, kaip sakė kolega Jonas Barzdėnas, šiemet šilagėlės pražydo net 2 savaitėm anksčiau nei prieš metus. Va, paskubėjo ir žiedus nušalo...

Algis JAKŠTAS