Supraskim, jog pasibaigus karantinui pasaulis jau nebebus toks, kaip buvęs. Tos visos spėlionės, čia žmonijos priešai „pasistengė“, ar gamta „pašposijo“... jos uždengia svarbesnį supratimą. Pasaulio ekonomika ir apskritai civilizacija seniai judėjo krizės link. Labai jau daugelyje sričių „galai nesuėjo“ ir jie buvo dirbtinai pritempinėjami.

Atsiminkim, kad mūsų europinė šiandienos civilizacija prasidėjo nuo krikščionybės ir scholastų tyrinėjamo Šventojo rašto. Dabar supraskim, kad pagoniškieji tautų dariniai suprato pasaulį kaip isteriškų, žiaurių ir įnoringų dievų valdomą... kai netikėtai kurį nors dievuką gali ištikti pykčio protrūkis ir jis gali pasiųsti genčiai karą, marą ar badą. Krikščionybė atnešė vieno Dievo ir vienos tiesos sampratą. Europinis protas buvo ugdomas pasitikėjimo atmosferoje. Kokiu pagrindu? O gi pagrindu supratimo, jog Dievas yra teisingumo Dievas. Jis nesivadovauja nevaldomu pykčiu, jis yra PROGNOZUOJAMAS. Nes atskleidė savo gerą valią ŽMOGUI. Iš Biblijoje paskelbtų įstatymų įžvalgus žmogus supras, jog pasaulis yra darniai veikianti sistema. Jeigu laikaisi moralės dėsnių, neteisybė nenugalės tavęs. O paklydimus, sistemos darbo nuokrypius balansuoja ir kompensuoja įvairios atsvarų ir ribojimo posistemės.

Kai ekonomistai ima perspėjinėti, girdi susidarė daug prieštaravimų, vertybinių tuščių burbulų... taip jie pranašauja „ekonominę krizę“. Išties, pasaulis yra sudėtingesnis nei atrodo ir visas tas ekonomikas iškrypusiomis padaro moralinio nuosmukio judesiai. Tad, šiandienos atveju krizė buvo neišvengiama, ir jau ne tiek svarbu, kokia forma, piktavale ar atsitiktine, - ji atėjo.

Kokia šiandieninio piliečio būsena ir ar galima jį kuo paguosti? Visų pirma pažymėsiu „laisvosios rinkos“ paveiktą sąmonę, kuri „išdresuota“ galvoti apie pasaulį kaip apie „atsitiktinius prekių ir kainų judėjimus“. TSRS buvo išugdyta „sisteminė sąmonė“, kur viskas vyksta pagal planą ir griežtą tvarką, o „rinkos sąmonė“ apie pasaulį galvoja kaip apie „stichišką atsitiktinumų viešpatiją“. Išplaukiant iš tos „rinkos sąmonės“, kur viskas atsiranda tarsi atsitiktinai, vyrauja SĖKMĖS DIEVUKO neakivaizdus garbinimas. Vadinasi, reikia lošti loterijose, gaudyti visokias progas, laimes ir sėkmes. Pasaulis toks neapibrėžtas, palaidas, - sugebėjai pagriebti, išvilioti, ir nieks nesugavo, - tai tu „sėkmingas ir verslus“. Na, toks pasaulis nelabai prognozuojamas, totaliai iracionalus, „BE PASEKMIŲ“. Bet staiga... karantinas. Sąmonė „nustyguota“ rinkos, tai yra nenuspėjamo atsitiktinumo vaizdiniais. Ir žmogui jau visur vaidenasi nevaldomai, nenuspėjamai „šokinėjantys“ maži mikroorganizmai. Baimė ima viršų. Kyla panika.

Ko žmogus labiausiai bijo? Žinoma, ne Dievo. O „jo didenybės“ ATSITIKTINUMO. Tad, gal atidėkime į šalį tuos visus įgytus „laisvos rinkos“ iracionalius įsivaizdavimus. Prisiminkime, kad kartais atsitiktinumai gyvenime nulėmė itin svarbius įvykius. Pavyzdžiui, davė jums nuostabią žmoną, puikų vyrą. Arba išgelbėjo gyvybę. Arba užmezgė naują gyvybę. Na, pagalvokim, nejau gražiai skamba „atsitiktinumas man davė sutuoktinį“, „atsitiktinis pasitaikęs gydytojas man lemtingai padėjo“... Ir taip toliau. Žodžiu, per menka protingam žmogui „atsitiktinumo“ prasmė, kad jis galutinai atsitiktinumu įtikėtų. Krikščionybė čia mums padeda, nurodydama į didžiulę, nematomą pasaulio SISTEMĄ. Visi veiksniai ir įvykiai atsiranda ne atsitiktinai, bet pagal sistemos dėsnius. Mes daugelio tų dėsnių nepažįstam, todėl mums nesuprantamus įvykius, sutapimus pavadiname „atsitiktinumais“. Ar kuriame tikimybių teorijas, kurios niekuo mūsų nepaguodžia. O paguodžia ir sutvirtina žinojimas apie dievišką sistemą. Viskas, kas įvyksta, turi realią PRIEŽASTĮ. Viskas, ką pasakome, padarome, net pagalvojame, turi realią PASEKMĘ. Politinės, ideologinės, ekonominės-teisinės sistemos yra tik blankus šešėlis tos milžiniškos Kūrėjo įdiegtos ir eksploataciją prižiūrinčio sistemos.

Žmogus, vargu ar sugebės sukurti tobulai Kūrėjo dėsnius atitinkančią santvarką, - orientaciškai tai galėtų būti viduriukas tarp planinės ir laisvos sistemų.

Žmogui nėra priežasties panikuoti, nes pasaulis valdomas tvirta valia. Mąstančiam, Šventąjį raštą pažįstančiajam žmogui pasaulis ne chaotiškas, o prognozuojamas.

Kokios rekomendacijos? Tik viena – garbinti Kūrėją. Mąstyti apie nuostabius Jo išminties darbus sistemiškai veikiančiame pasaulyje. Tada sąmonė gyvens darnoje su Visata... ir nereiks vargti tramdant baugščią širdį. Ko žmogus nenorėjo girdėti geruoju, - šiandien jis yra priverčiamas. Laikas užmiršti savo „neklystamumą“ ir permąstyti, ar aš kažko svarbaus nepraleidau šiame gyvenime... ar nepraėjau pro šalį, pro likimo man skirtą žmogų, vien todėl kad jis neatitiko mano susikurtų grožio, turtingumo „elitiškumo“ standartų.