Šis mano pasakojimas – apie paprastą, kuklų žmogų, be kurio neįsivaizduojamas Švenčionių rajono sporto gyvenimas – Vytautą Laužadį, kuris ir būsimus sportininkus ugdė, ir pats dalyvavo varžybose, ir, žinoma, organizavo tas varžybas bei daug laiko skyrė teisėjavimui. Paskalis yra pasakęs: „Žmogaus dorybė matuojama ne nepaprastais žygdarbiais, o kasdieninėmis pastangomis“. Šie žodžiai puikiai tinka apibūdinti gerb. Vytauto Laužadžio gyvenimui. Nors gerb. Vytautas Laužadis gimė ir augo Rokiškio rajone, kaip pats pokalbio metu sakė, ten tikri aukštaičiai, bet didžiąją gyvenimo dalį jis gyveno ir gyvena Švenčionyse. Ir šis rajonas, jo žmonės jau seniai tapo savi.

- Tėvų namai buvo netoli Rokiškio, kuris tuomet buvo ne toks jau ir didelis kaip dabar. Rokiškyje ir gimnaziją baigiau. Besimokydamas gimnazijoje ir sportuoti pradėjau. Į gimnaziją iš pradžių pėsčiomis vaikščiojau, po to važinėjau dviračiu, tai užgrūdino. Atsimenu, ir kaip pirmą kartą rusai užėjo, ir kaip vokiečiai atėjo, ir kaip vėl rusai atėjo. Atsimenu ir getą. Žydų tautybės žmonių Rokiškyje ir apylinkėse buvo daug. Buvo baisu, kai girdėjosi, kaip žydai buvo šaudomi. Rokiškyje po karo buvo likę vos 2 žydai. Baisus buvo laikas, bet išgyvenome. Aš gimnaziją baigiau 1946 metais, o sportas mano gyvenime atsirado labai anksti. Jau pradinėje buvau judrus vaikas, o vidurinėje jau rimčiau pradėjau sportuoti. Susidomėjau futbolu ir lengvąja atletika. Šokinėjau ir į aukštį, ir į tolį, bet futbolas labiau traukė. Pomėgis sportui nulėmė ir tolesnį mano pasirinkimą – įstojau į Kauno kūno kultūros institutą. Buvo mokama ne tik stipendija, bet aprūpinama apranga ir avalyne. Ko gi daugiau reikia kaimo vaikui... – pasakoja apie savo gyvenimą gerb. Vytautas Laužadis, kuris po Kūno kultūros instituto baigimo gavo paskyrimą į Švenčionių rajoną.

- Vytautai, o kaip į Švenčionis patekote?

- Taip jau likimas lėmė. Kai baigiau institutą, visi baigiantieji buvome paskirstyti į dvi dalis – viena dalis į miestus, kita – į rajonus. Aš patekau į pastarąjį. Šaukė pagal sąrašą, ir pašaukė mane prieš patį galą. Man pasiūlė Ignaliną, Švenčionis, Molėtus ir Širvintas. Turėjau porą dienų apsispręsti, bet kadangi Švenčionių vidurinėje jau buvo sporto salė, pasirinkau Švenčionis. Atvykęs radau ir nedidelę mokyklą, ir sporto salę, bet patys Švenčionys dar buvo neišsivalę karo žaizdų. Švenčionėlių gatvė – sudegus, Lentupio g. – sudegus, Vilniaus g. – taip pat. Tik per stebuklą mokykla išlikusi ir kultūros namai... Mokinių jau mokykloje buvo, bet sporto varžybų faktiškai nebuvo. Tad aš buvau vienas tų, kurie ir pradėjome kurti sportinį gyvenimą Švenčionyse ir rajone. Sporto komitetui vadovauti tuomet buvo paskirtas Chodorovskis. Tai buvo tikras sporto entuziastas. Pats jis buvo sunkiosios atletikos atstovas. Buvo pradėtos organizuoti varžybos, o kas teisėjaus? Laužadis. Reikia sniego trasas paruošti. Kas jas ruoš? Laužadis su mokiniais. Sniego tada buvo. Mokykloje įkūriau puikią slidžių bazę. 100 slidžių porų su batais buvo...

- Ar iš Jūsų buvusių mokinių yra pasirinkusių fizinio mokytojo ar trenerio kelią?

- Žinoma, yra. Kiek suskaičiavau, tai 14 šį darbą dirba. 7 buvę mano mokiniai įvykdė sporto meistrų normatyvus. Tai Alfonsas Milkevičius, Jonas Stūglys, Albertas Krūminis, Antanina Činčikaitė, Rimantas Cijūnėlis, Gediminas Sobolevas, Vytautas Vaiškūnas. Aš mokiau ir tokius žinomus žmones: Česlovą Jukną, Kazį Trainį, Aleksandrą Kirką, Giedrių Kazimierėną, Pijų Pošiūną, Antaną Juršėną, Vilhelmą Kadzevičių ir kitus.

- O kaip su žmona susipažinote?

- Mano žmona Irena Munčelytė – ignalinietė, beje, vidurinę baigusi Švenčionyse. Po universiteto baigimo buvo paskirta į Švenčionis lietuvių kalbos mokytoja, taip susipažinome, ir, kaip dažnai juokaudamas sakau, „sumetėme skudurus“, nes ne ką tada ir turėjome... Buvome jauni pedagogai ir gaudavome kapeikas. Ji taip pat buvo tikra savo dalyko fanatikė.

- Nuo ko prasidėjo sportinė veikla Švenčionių rajone?

- Žinoma, nuo mokinių varžybų. Kaimo žmogui pokario metais nebalai rūpėjo, bet įsivaizduokit, mes organizuodavome fizkultūrininkų paradus per miestą. Gražu buvo ir sporto populiarinimas.

- Sportas sportu, o koks buvo Jūsų laisvalaikis, jei jo, žinoma, likdavo?

- Visą gyvenimą didžioji mano aistra ir pomėgis buvo žvejyba. Visais metų laikais žvejojau. Tik jau atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kai sumažėjo autobusų, pasidarė blogiau pasiekti ežerus. Mano mėgstamiausi ežerai buvo Kretuonykštis ir Rakšteliai. Įsivaizduokit, vieną kartą sugavau net 27 lydekas. Lydekų tada buvo daug, o ir limito, kaip dabar, nebuvo. Buvau pasidaręs savadarbę blizgę, ant jos ir kibo. Didžiausia mano sugauta lydeka – 5,5 kg, teko dvi tokias ištraukti. Be žvejybos dar labai patikdavo žaisti šachmatais ir dirbti sode, - apie savo pomėgius kalba gerb. Vytautas Laužadis, o kai paklausiau, ar likdavo laiko knygą paskaityti, išgirdau atsakymą:

- Žinoma. Vargu ar kas Švenčionyse daugiau knygų yra perskaitęs. Mėgau skaityti romanus ir knygas apie keliones. Gaila, po pasaulį pakeliauti neteko, toks buvo laikas, bet Lietuvą su komandomis beveik visą išvažinėjau. Į pensiją išėjau 1987 m., Švenčionių vidurinėje, kuri dabar yra Zigmo Žemaičio gimnazija, išdirbęs 37 metus, po to dar 10 metų dirbau Sariuose. Iš viso mokyklose fizinio lavinimo mokytoju išdirbau 50 metų, nes 3 metus dar studentaudamas dirbau. Vargu ar surasite kitą tokį žmogų, kuris tiek metų su mokiniais fizinio pamokas vestų.

Vytautas Laužadis už šią ilgametę veiklą yra ne kartą apdovanotas. Turi virš 30 pagyrimų ir padėkų raštų, o kiek varžybose, žinoma, daugiausiai šachmatų ir šaškių, iškovotų apdovanojimų – visa kolekcija ir nemaža.

- Vytautai, o kaip sekėsi dviem pedagogams šeimoje sutarti?

- Normaliai. Namuose apie darbą beveik nekalbėdavom. Žmona visą laiką turėjo krūvas sąsiuvinių, kuriuos teko taisyti. O kiek tada klaidų būdavo rašiniuose. Išauginome du sūnus – Šarūną ir Arvydą, yra du anūkai, viena anūkė, du proanūkiai. Džiaugiuosi, kad jie ir dabar manimi rūpinasi, lanko. Kartais dabar pagalvoju, kad per mažai laiko šeimai per tas varžybas skirdavau, nes be sporto dar ir turizmui nemažai laiko teko skirti. Veiklos buvo kiek nori. Beje, buvau ir esu didelis sporto sirgalius. Visą laiką sirgau ir sergu už Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandą.

- Vytautai, tarp Jūsų gyvenime sutiktų žmonių buvo ir Lietuvos bokso pažiba Algirdas Šocikas?

- Su Algirdu Šociku susitikau 1947 metais, studijuodamas antrame kurse. Mačiau ir pirmąją jo kovą ringe didžiojoje salėje. Buvo įrengtas ringas, o kadangi tuose rūmuose mes, studentai, gyvenome, tai turėjome galimybę žiūrėti. Buvo pranešta, kad dėl Lietuvos čempiono vardo kovos Bagdonavičius – nepriklausomos Lietuvos tautinės olimpiados ar tai čempionas, ar vicečempionas, su jaunu boksininku Šociku. Į ringą pirmas įlipo Bagdonavičius, atsainiai ant ringo virvių numetė striukę ir laukia, kas gi čia ateis. Žinoma, Bagdonavičius buvo jau metuose, bet drūtas vyras. Išbėga devyniolikmetis Šocikas, Šančių vaikinas. Beje, Algirdas Šocikas buvo kairiarankis, o tai bokse jau nemažas privalumas. Iš pradžių vyko apylygė kova, bet išlaukęs palankaus momento Šocikas kaip liuobė iš kairės, ir kova buvo baigta. Jau vėliau, kai aš jau buvau ketvirtame kurse, Algirdą Šociką sutikdavau institute, nes jis įstojo į pirmą kursą studijuoti. Teko ir pirtelėje kartu pasikaitinti. Tai buvo labai paprastas, kuklus vaikinas, nors jis buvo iš tiesų puikus boksininkas, bet nevaizdavo žvaigždės. 1952 m. Helsinkyje per Olimpines žaidynes nepasisekė – Pietų Afrikos boksininkas, nesulaukęs teisėjo komandos, smogė nelaukusiam tokio akibrokšto Šocikui, ir tas atsidūrė nokaute. Taip nesąžiningas varžovas sužlugdė olimpines Šociko viltis. Beje, į boksą Algirdą Šociką atvedė ir treniravo prancūzas pastorius, kuris vokiečių okupacijos metais su belaisviais pateko į Kauną. Jis pradėjo treniruoti Kauno futbolininkus, bet ir boksininkų grupelę turėjo, tarp jų buvo ir Algirdas Šocikas. Vėliau pastorius išvažiavo į Prancūziją. Teko man sutikti ir tuometines Lietuvos krepšinio įžymybes: Butautą, Lagunavičių, Petkevičių, Stonkų. Iš jų tik Butautas kiek nosį buvo užrietęs, bet jis ir buvo tuomet bene geriausias savo pozicijos žaidėjas Europoje, nuoširdžiausias buvo Lagunavičius, - apie jaunystėje sutiktus žinomus sportininkus pasakoja gerb. Vytautas Laužadis.

Jis, beje, neliko nuošalyje ir nuo permainų, padvelkus nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vėjams. Jis dalyvavo 1987 m. vykusiame mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, nors tada ir guminių lazdų buvo galima gauti. Ir dabar gerb. Vytautas prisimena, koks pakilimas buvo Vingio parke, sutinkant iš Maskvos grįžusius deputatus, arba Baltijos kelyje. Dalyvavo jis ir 1991 m. sausio įvykių metu žuvusių žmonių laidotuvėse. Visą laiką buvęs veiklioje ir žinantis, ką reiškia judėjimas, ir dabar, kai tik yra tinkamas oras, pėstute įveikia savo distancijas. O einant visada malonu susitikti ir pasišnekėti su pažįstamais žmonėmis, kurių gerb. Vytautas Laužadis Švenčionyse turi daug, faktiškai visi švenčioniškai jį pažįsta.

Pabaigoje dar keli štrichai gerb. Vytauto Laužadžio portrete: jis 5 metus vadovavo mokyklos profsąjungai, buvo liaudies tarėjas, apdovanotas už pedagoginę veiklą Liaudies švietimo žymūno ženklu, atminimo medaliu, o svarbiausia, jis nuoširdus žmogus, žinantis ir prisimenantis daug įvykių, susijusių su Švenčionių rajono sporto gyvenimu. Ir mes su juo pokalbio metu prisiminėme ne vieną bendrą pažįstamą, o atsisveikindamas gerb. Vytautui Laužadžiui padėkojęs už pokalbį palinkėjau svarbiausio – sveikatos.

Algis JAKŠTAS