Sužinojęs, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakarėse Kudirkos Naumiestyje lankėsi Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choras, kelionės metu patirtais įspūdžiais paprašiau pasidalinti choro vadovę Jolitą Budrytę-Abromavičienę.

- Jolita, kaip gimė mintis gražios šventės – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-mečio – išvakarėse aplankyti Kudirkos Naumiestį, kuris tampriai susijęs su „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno – autoriumi Vincu kudirka?

- Ta mintis brendo labai seniai, o šiemet ją pavyko įgyvendinti. Ypatingus išgyvenimus kiekvienas pajutome prie didžio tautos žadintojo – V.Kudirkos kapo. Išsipildė mano troškimas, nulenkti galvą prieš didį žmogų (kūrėją), sugiedoti „Tautišką giesmę“, „Viešpaties Angelą“ lietuviškai, ko negalima buvo padaryti jo laidojimo dieną tuo baisiu, gūdžiu, niokojančiu viską, kas lietuviška, laikmečiu. Tomis akimirkomis išgyvenome tvirtos bendrystės, tikros draugystės jausmą. Ašaros mūsų akyse bylojo, kad mus vienija tie patys gyvenimo principai, vertybės. Tokius žmones, kokie yra Švenčionių bažnyčios choristai, pažinti, turėti galimybę būti kartu, dirbti kartu vardan mūs brangios Lietuvos – didelė Dievo dovana. Visiems nuoširdus ačiū už kiekvieno laiką, už kiekvieno mano sumanymo palaikymą, už tikėjimą manimi ir kiekvienu iš mūsų. Jūs – saulės spindulėliai, nušviečiantys mūsų gimtą kraštą, savo pamaldumu, atsidavimu, prasmingais darbais, pastangomis, geranoriškumu, kad visiems būtų gera ir širdy ramu.

Stovint ant drąsiai tekančios Šešupės upės tilto, skiriančio dvi valstybes, mintyse vis aidėjo V.Kudirkos gyvenimo pabaigoje pasakyti žodžiai „Suvokęs tautos dvasią, žinojau, kad manim ir tuo, ką rašiau ir kalbėjau, patikės ir kiti, patikės Lietuva mana, ir mano pasirinkimas nebus beprasmis.“

Mes patikėjome, ir nuoširdžiai dėkingi už ryžtą, drąsą, pasiaukojimą, už parodytą doro žmogaus pavyzdį – kiek kiekvienas galime prasmingo išsaugoti iš mūsų garbingų senolių, gražaus ir patys sukurti, nuveikti, savo šviesiomis mintimis, darbais mylimam kraštui.

Nuoširdus ačiū už labai įdomius pasakojimus, šiltą sutikimą V.Kudirkos muziejaus darbuotojoms, palydėjusioms į istoriškai svarbias miestelio vietas. Ypač muziejininkei Danguolei Dabrišienei.

Gyvenime niekada nieko neįvyksta šiaip sau. Visi labai nudžiugome galėdami nuvažiavus 280 km sutikti savo gimto krašto garbingą žmogų – kunigą Romualdą Vitkovskį, atliekantį tarnystę didingoje Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Apsidžiaugė ir jis per 10 metų čia pirmą kartą sutikęs atvažiavusius savo kraštiečius, ypač džiaugėsi pamatęs savo buvusį mokytoją Albertą Dindą. Viso choro vardu už skirtą kelionei, kurios metu patirti įspūdžiai išliks ilgam, paramą norėčiau padėkoti Švenčionių rajono savivaldybės vadovams. Kadangi 2020-ieji paskelbti tautodailės metais, tai džiaugiamės galėję aplankyti skulptoriaus Prano Sederevičiaus sodybą. Įspūdžių išliks ilgam.

- O kokią istoriją turi Kudirkos Naumiesčio parapija ir bažnyčia?

- Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir parapija turi gražią, net 17 amžiaus vidurį siekiančią istoriją. 1642 m. pastatyta pirma koplyčia buvo paskirta karmelitams, o dabar esančią, žinoma, perstatytą ir atstatytą mūrinę bažnyčią 1783 metais pastatė karmelitai. Išsamiai ir glaustai apie parapijos ir bažnyčios istoriją mums papasakojo parapijos klebonas, dekanas kan. vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro rektorius Donatas Jasulaitis. Keletą jo išsakytų minčių ir norėčiau paminėti: „Pasižiūrėję į kiekvieną pastatytą bažnyčią galime spręsti, kiek buvo parapijiečių, nes bažnyčios buvo statomos dėl žmonių, dėl parapijos, o ne tam, kad kažkas jomis grožėtųsi, bet tam, kad jomis naudotųsi, kad tai būtų dvasinio susitelkimo vieta. Tikėjimo centras, kad jame visi telktųsi. Jei, tarkim, sekmadienį čia susirenka į pamaldas 100 žmonių, tokios bažnyčios nereikia, užtenka ketvirtadalio, bet jei būtų 1000, vadinasi, reikia tokios. Mūsų parapija buvo didelė, bet vėliau vyskupų sprendimu atidalinta gal į kokias 5 parapijas. Bet labiausiai ją sumažino karai, marai, suirutės ir emigracija. Aš prieš 30 metų aš atvykau į šią parapiją, kuri lietuvio identitetui labai svarbi, nes čia gyveno Kudirka, Lietuvos himno autorius, tautos šauklys, tai pačiam miestely per 30 metų žmonių sumažėjo per pusę: buvo apie 3 tūkst. žmonių, o dabar yra apie 1,5 tūkstančio. Žinoma, dar yra aplinkiniai kaimai. Seni žmonės dar prisimena, kaip per pamaldas bažnyčia buvo pilna, dabar to nėra... O dabar apie bažnyčios, kurioje esame istoriją. Ji labai sudėtinga, bet ypatinga šios bažnyčios istorija II pasaulinio karo metais, kai bažnyčios rūsiuose slėpėsi ir žydai, ir buvę tarybiniai aktyvistai. Bažnyčia labiausiai nukentėjo karo pabaigoje, kai buvo sugriaustas Širvintos miestelis, sudegė Kudirkos Naumiesčio bažnyčios stogas, nugriuvo bokštai. Mūsų bažnyčia buvo labiau sugriauta nei Vilkaviškio katedra, kuri buvo demontuota, o jos vietoje dabar skveras. Panašus likimas laukė ir Kudirkos Naumiesčio bažnyčios, bet ši bažnyčia buvo atstatyta, kas tarybiniais metais buvo sunkiai įsivaizduojama. Naumiesčio bažnyčia pakilo ne todėl, kad buvo žmonėms labai reikšminga, o todėl, kad tuo metu čia paskirtas valdytoju kunigas labai greitai susiorientavo, ko reikia tarybiniam valdininkui. Kaip pasakojo buvusi šeimininkė, ši bažnyčia pakilo lašinių ir kumpių dėka. Kunigas sugebėjo ne tik valdininkus įtikinti, kad bažnyčios nereikia demontuoti, bet ir pradėti tvarkyti. Daug dirbo ir pats kunigas Kazimieras Garmus. Jo rūpesčiu uždengtas stogas, restauruotas vidus. Žinoma, daug prisidėjo ir visi parapijos žmonės. Taip bažnyčia baigė vieną sunkiausių savo istorijos etapų, o tai, ką matote dabar – jau restauruota mano klebonavimo laiku, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę.“

Štai toks gerb. klebono Donato Jasulaičio pasakojimas apie Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Esame jam dėkingi ne tik už nuoširdų ir įdomų pasakojimą, bet ir už šiltą sutikimą, - baigdama mūsų pokalbį sako Jolita Budrytė Abromavičienė, o aš noriu pateikti dar kelių išvykoje dalyvavusių choristų ir kunigo Romuald Vitkovskij mintis.

Jūratė Vitkauskienė: Esu laiminga, kad dalyvavimas Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choro veikloje padeda mums atrasti tautinį identitetą. Mes ruošiamės ir minime ne tik religines, bet ir valstybines šventes, aplankome svarbias mūsų tautai ir valstybei vietas. Viena iš jų – mūsų vadovės Jolitos iniciatyva suorganizuota kelionė į Lietuvos himno sostinę – Kudirkos Naumiestį, kur aplankėme Vinco Kudirkos kapą, nuostabiai rekonstruotą baroko bažnyčią, muziejų, sutikome kunigą kraštietį. Dar ir šiandien užduodame sau klausimą: ar galėjome prasmingiau pasitikti artėjantį valstybės atkūrimo trisdešimtmetį.

Irena Urbanavičienė: Buvo be galo gera prisiliesti prie mūsų Lietuvos istorijos. Pajutome didžiulę garbę sugiedoti Tautišką giesmę prie jos kūrėjo Vinco Kudirkos kapo. Linkime visiems, kad šviesi atmintis apie šį Žmogų išliktų kiekvieno lietuvio širdyje amžinai.

Albertas Dinda: Stovime šalia Vinco Kudirkos kapo. Lynoja. Prisimenu žodžius: „Čia Lietuva, čia lietūs lyja“... Jau net autoriaus dažnai neprisimename. Bet gi ne dėl šių žodžių čia atvažiavome! Yra daug prasmingesni: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme“... Sugiedame Tautinę Giesmę. Pasijuntame tarsi ant slenksčio, kurį peržengė Kudirka, kadaise stovėjęs ant kunigystės slenksčio, tačiau pasirinkęs gydyti tautą. Pats, atsidūręs ant kito, jau nutautėjimo slenksčio, pasirinko Lietuvą. Tuomet Europoje sklandė K.Markso idėjos ir ne tik jos... Ir vėl gi žmogus pasirinko savo kelią. Dar prisimenu daug anksčiau, maždaug 1834 metais Adomo Mickevičiaus parašytus ir pono Tado ištartus žodžius: „Litwo, Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“... Kas gali pasakyti, kiek reikia paaukoti, kad galėtum tai ištarti? O buvo dar vienas žmogus, kuris troško sukurti didelę valstybę nuo jūros iki jūros, suplėšė Lietuvą į dvi dalis, tačiau net ginklais savo tikslo taip ir nepasiekė. Matyt ne ginklais kuriama valstybė, o žodžiais, einančiais iš pačios širdies. Tyliai stovime prie Kudirkos kapo, vienoje širdies pusėje Lietuvos valstybės atkūrimas, o kitoje – Lietuvos nepriklausomybės atstatymas. Įsiklausykime į Raštą: „Pradžioje buvo žodis“...

Stasė J.: Lietuvos himną giedame bažnyčioje įvairių valstybinių švenčių metu. Tačiau šis kartas, kai himną giedojome prie V.Kudirkos kapo, buvo kitoks, kažkoks ypatingas – kiekvieno iš mūsų akyse buvo galima įžvelgti begalinį jaudulį, pagarbą ir meilę Lietuvai, norą ir pasiryžimą nugalėti visus pasitaikančius sunkumus vardan mūsų visų, bei mūsų Tėvynės Lietuvos.

Iš ekskursijos grįžome pavargę, tačiau dvasiškai praturtėję, kupini naujų, teigiamų emocijų. Už šią neeilinę išvyką esame dėkingi mūsų nuostabiajai, nepakartojamai, labai profesionaliai, todėl labai reikliai vadovei Jolitai B.A. kuri visapusiškai yra žmogus iš didžiosios raidės. Ačiū Tau, Jolitėle. Būk visą laiką tokia, kokia esi!

Elena Vėžienė: Visa mūsų pažintinė išvyka į Kudirkos Naumiestį ir jo apylinkes buvo nuostabi: sužinojau daug naujo apie tolimą šalies miestelį, pilną nuostabių atradimų, artimiau susipažinau su mūsų choristais, pasigrožėjau Suvalkijos lygumomis. Iš visko, ką pamatėme ir patyrėme, didžiausią įspūdį man paliko nenaudojamas metalinis tiltas per Šešupę, kurios viduriu eina Lietuvos Respublikos siena su Rusijos Federacija. Liūdna buvo nuo tilto žvelgti į beveik ranka pasiekiamą žemę, kurią vadinome Mažąja Lietuva, klausytis gidės pasakojimo apie anapus upės buvusį gražų Širvintos miestelį, iki pamatų sugriautą ir po karo neatstatytą. Turbūt simboliška, jog čia lankėmės Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Tiltas kaip simbolis: čia laisvė, šviesa, demokratija, o anapus – šalis, iš kurios gniaužtų prieš 30 metų išsivadavome. Panorau greičiau sugrįžti į Lietuvą.

Kunigas Romuald Vitkovskij: Dėkoju Visagaliam Dievui, kad tapau kunigu ir esu laimingas. Dievas – kiekvieno žmogaus gyvenimo Tikslas, Prasmė ir Esmė. Pirmoje vietoje parodom konkrečią meilę Dievui, kai mylime Jį nuoširdžiai, patriotiškai, meldžiamės Šventoje mišių Arkoje, kur jis yra gyvas ir mus išklauso.

Kai pradėjau vaikščioti, tai Dievas visą gyvenimą mane matė kiekvieną sekmadienį bažnyčioje, į kurią atvažiuodavau dviratuku su 4 ratais, po to su 3 ir vėliau – 2. Su teta visada ėjau ir einu tvarkyti kunigų ir apleistų kapų.

Kai manęs klausia: iš kur aš? Atsakau: iš Švenčionių Visų Šventųjų parapijos. Miesto pavadinimas kilo nuo žodžio „šventas“, todėl visi švenčioniškiai turi sekti šventumo, dėka šventos Bažnyčios, tikėjimo siekimo, tobulumo, sveikatingumo kūnui ir nemirtingos sielos, nuoširdumo ir geranoriškumo.

Džiaugiuosi, kad aplankė mane Tėviškė. Choristai su visų gerbiama vargonininke. Tilpo į autobusą tik 17, nors choristų yra net 30 (7 mokytojai).

Tarnauju 10 metų Kudirkos Naumiesčio Šventojo Kryžiaus Atradimo parapijoje, Šakių rajone, taip pat Žvirgždaičių bažnyčioje, Keturnaujienoje, stebuklingoje vietoje, Slabadų ir globos namų koplyčiose. Liudiju apie Viešpaties gailestingumą ir teisingumą. Per 10 metų palaidojau virš 1000 žmonių, pakrikštijau virš 300 ir sutuokiau 30 porų.

Savo pavyzdžiu mokinu būti patriotais: Šventųjų Mišių, Bažnyčios, Tėvynės ir artimųjų meilės, gyvųjų ir mirusiųjų.

Šv. Vyskupo Kiprijonas 250 m. nuo Jėzaus Kristaus gimimo pasakė: „Dievas tam nebus Tėvas, kam Bažnyčia ne motina“.

Ilgiuosi Tėviškės, joje nei mėnesio per metus nebūnu.

Meldžiu Jums Dievo gailestingumo, palaikymo Jūsų gyviems ir mirusiems. Prašau maldų. Kas už kunigus meldžiasi, tam Dievas šimteriopai atlygina. Dievo palaimingo, pilno ramybės gyvenimo!

Algis JAKŠTAS