Išklausius ministro A. Verygos ir visų kitų valdžios atstovų perspėjimus, nurodymus bei rekomendacijas, gyvenimas vyksta karantino režimu. Ačiū jiems už padrąsinimus ir patikinimus. Bet kaip jaučiamės po tų patikinimų? Ar tokių garantijų žmogui pakanka???

Sutikus žmones parduotuvėje, gatvėje pamatai, jog širdyse apstu neslepiamo nerimo ir neužtikrintumo. Ką tokiu atveju galiu pasakyti aš, tikintysis, kuris nuolatos prižiūriu savo vidinį žmogų? Pasakysiu, kad tame mūsų vidiniame žmoguje daug kas susikaupia. Visokių informacinių šiukšlių, beprasmiškiausių vienadienių klipukų, tuščiažodžiavimų... Susikaupia nepasitenkinimų, nuoskaudų, rimtų įsižeidimų ir bjaurių baimių... Visa tai slegia širdį, neleidžia laisvai vykti informaciniams apykaitų procesams. Tad ne, apie visas tas krikščioniškas atgailos ir maldų procedūras šičia nekalbėsiu. Jeigu nebuvo praktikuotas tas vidinis dvasinis gyvenimas paprastoj kasdienybėje, tai negi STAIGA PRIPUOLUS ims ir „suveiks“? Tiesiog mano žinutė yra priminimas išminties, ne kartą akcentuojamos Šventame Rašte, - be DVASINĖS HIGIENOS gyventi nesaugu. Saliamonas savo patarlėse sako: „Visų labiausiai saugok savo širdį (sielą, vidinį žmogų), nes iš jos išeina gyvenimo šaltiniai“. Kad ši vieta neliktų jums neaiški, štai vaizdelis iš Jėzaus gyvenimo. Kartą religingi žydai užsipuolė Jėzų, (Mato 15 sk.), kodėl jo mokiniai prieš valgį nenusiplauna rankų. Ir žinot ką jis jiems atsakė? – „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų. Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“. Šičia ne apie tai, kad „nereikia plautis rankų“, bet apie tai, kiek mažai ligų atsiradime lemia kūno higiena. Nepalyginamai lemtingesnė dvasios higiena. Jeigu žmogus gyvena agresyvia širdimi, jeigu iš tokios širdies plūsta destruktyvūs žodžiai, jis daro savo kūną pažeidžiamą. Taipogi ištvirkusi, morališkai išgverusio žmogaus širdis daro kūną neatsparų.

Kokie bebūtų oficialūs patikinimai, tai duoda maistą tik protui. Bet jeigu žmogaus širdis baugšti, drebanti... kaip tokiam žmogui praeiti sunkesnius laikus?..

NEBIJOTI GYVENTI leidžia tik teisi širdis, esanti darnoje su Visatos dėsniais. Tikintieji tai vadina „gyventi taikoje su Dievu“.

Aidas DOLOTOVAS