Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą apie 18-ojo amžiaus antroje pusėje ir 19-ojo amžiaus pradžioje gyvenusį šviesuolį kunigą Juozapą Legavičių. Ką mes žinome apie šį unikalų kunigą, teologijos mokslų daktarą, ne vieną dešimtmetį klebonavusį Karkažiškės parapijoje, parašiusį daug knygų, įkūrusį mokyklą Karkažiškėje? Ogi beveik nieko. Nėra išlikusio net kunigo Juozapo Legavičiaus paminklinio akmens, ir jei ne jo parašytos knygos, vargu ar ką būtų sudominusi šio tauraus žmogaus, daug metų gyvenusio, tarnavusio Dievui ir žmonėms, rašiusio knygas, įsteigusio mokyklą, biografija. Dabar jau bent šį tą galime surasti. Išsamus Veronikos Girininkaitės darbas „Juozapas Legavičius (1743-1812). Gyvenimas ir raštai“. Šiuo veikalu, gavęs autorės leidimą, daugiausia ir rėmiausi rašydamas šį straipsnį, nors teko paskaityti ir Miroslaw Gajewski medžiagą „Karkažiškių miestelis“ lenkų kalba, net baltarusių kalba pabandžiau perskaityti Bogdan Rok ir J.Kozako straipsnį. Taip pamažėle susidėliojo kunigo, švietėjo, rašytojo Juozapo Legavičiaus gyvenimo istorija, bet šį pasakojimą norėčiau pradėti nuo Karkažiškės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos istorijos. Čia taip pat daug nežinomųjų...

Caro laikais išleistame Vilniaus gubernijos bažnyčių apraše randame, kad pirmoji bažnyčia Karkažiškėje buvo pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, bet be tikslios datos. Dažniausia sutinkama data – 1502 m., ir šią datą galima surasti tiek B.Kvyklio enciklopedijoje, tiek internetinėje erdvėje, ir net 1782 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio nurodymu vykdytos vizitacijos metu padarytame apraše. Kaip ir kada buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, dabar sunku atsekti. Su ta pačia problema susidurtume ir norėdami rasti kitų parapijų ir bažnyčių pradžią. Paprašiau gerą „Švenčionių krašto“ bičiulį Romutį Matkevičių pagalbos. Štai ką jis parašė:

„1461-05-06 Žygimantas Kęstutaitis savo privilegija patvirtino Andriui (Andriuškai) Daugirdavičiui 25 žmones, kuriuos jis prijungė prie Karkažiškės dvaro. (LM 5-oji užrašymų knyga)

LDK Didysis kunigaikštis Aleksandras 1500-12-03 patvirtino Sviatochos Daugirdienės-Nemirovičienės dovanojimą dukrai Jadvygai Nemiravičiūtei savo pirmojo vyro Andriaus Daugirdavičiaus Karkažiškės dvarą, kurį ji paveldėjo po jo mirties. (LM 6-oji knyga)

1512-10-22 Žygimantas Senasis patvirtino Jokūbo Nemirovičiaus dukrai Jadvygai visiškos nuosavybės teisę į Karkažiškės dvarą. (LM 7-oji knyga)

Jonas Kurčevskis „Viniaus vyskupijos istorijoje“ teigia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jokūbas Nemirovičius fundavo pirmosios Romos katalikų bažnyčios Karkažiškėje statybą. Bažnyčia buvo pastatyta tik 1501 m., jau po Jokūbo Nemirovičiaus mirties (1494 m.). Bet iš Aleksandro 1500 m. privilegijos aišku, kad Karkažiškė priklausė Andriui Daugirdavičiui, o po jo mirties – žmonai Sviatochai, kurios antrasis vyras buvo Bresto vietininkas Jokūbas Nemirovičius. Taigi kas fundavo Karkažiškės pirmosios bažnyčios statybą nėra visiškai aišku. Iš pateiktų dokumentų galime tik netiesiogiai tvirtinti, kad bažnyčia buvo pastatyta apie 1470 metus, o jos fundatoriumi buvo Andrius Daugirdavičius (Daugirdas). 1502 m. Jokūbo Nemirovičiaus dukra Jadvyga bažnyčios išlaikymui paskyrė dalį Karkažiškės dvaro žemės. Ši fundacija yra išlikusi Vilniaus vyskupijos archyve. 1611 m. dvarininkas Vaitiekus Jarčevskis testamentu dvarą paliko Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai su sąlyga, kad pastaroji išlaikys vietos bažnyčią ir kleboną (36). 1564 m. LM minimas Karkažiškės ir Paberžės klebonas Kasparas Tretjakovičius“.

Po pirmos bažnyčios buvo dar kelios, o dabartinė bažnyčia pašventinta 20-ojo amžiaus trečiame dešimtmetyje. 1963 m. ji buvo uždaryta. 1990 m. grąžinta tikintiesiems. Tokia būtų bažnyčios ir parapijos istorija, beje, dabar kaip juridinio vieneto Karkažiškės parapijos nėra, ji priklauso Pabradės parapijai, kurios klebonas kunigas dr. Vladimiras Solovej. Keisti tie istorijos vingiai. Kažkada dabartinė Pabradės parapijos teritorija priklausė Karkažiškės parapijai, o dabar atvirkščiai.

Per daugiau nei 500 metų Karkažiškės parapijos gyvavimą čia tarnavo dešimtys kunigų. Jau vien nuo 1736 iki 1936 m., t.y. per 200 metų parapijai vadovavo 25 klebonai (Miroslav Gajevskij „Karkažiškės miestelis“). Kaip pats autorius rašo, tai nėra visiškai tikslus sąrašas. Ilgiausiai Karkažiškės parapijai vadovavo klebonas, teologijos mokslų daktaras Juozapas Legavičius.

Dabar pabandysime bent šiek tiek atverti šio tauraus žmogaus gyvenimo epizodus ir indėlį į švietėjišką veiklą 18-ojo amžiaus antroje pusėje ir 19-ojo amžiaus pradžioje.

Spėjama, kad būsimas kunigas 1743 m. gimė Maladečna paviete, o mirė 1812 m. Karkažiškėje, čia ir buvo palaidotas. Juozapas Legavičius mokėsi Vilniaus diecezinėje kunigų seminarijoje, o teologijos daktaro laipsnį įgijo Vilniaus jėzuitų akademijoje. Ko gero, tuo šio žmogaus žinių siekimas neapsiribojo, nes 1809 m. jis jau tituluojamas kaip gamtos, laisvųjų menų, filosofijos ir šventosios teologijos daktaras. Tiems laikams puikus išsilavinimas jam ir leido ne tik užsiimti sielovada, bet ir rašyti knygas, įsteigti Karkažiškėje mokyklą.

Nuo kada iki kada klebonas Juozapas Legavičius vadovavo Karkažiškės parapijai? M.Gajevskio pateiktame sąraše tai būtų nuo 1767 iki 1797 m., t. y. 30 metų, bet kaip rašo gerb. Veronika Girininkaitė, iš Juozapo Legavičiaus konspektų matyti, kad po pirmųjų šventinimų 1768 m. kunigu jis tapo 1770 m. birželį. Remiantis 1772 m. Karkažiškės bažnyčios inventoriumi, Juozapas Legavičius vadovavimą bažnyčiai perėmė tų metų rugsėjo 20 d., o šio klebono parašai gimimo metrikų knygoje dar yra ir 1811 m. gruodžio mėn. Taigi galima daryti prielaidą, kad klebonas Juozapas Legavičius Karkažiškės parapijai vadovavo apie 40 metų. Per tą laiką ne tik bažnyčią 1782 m. baigė atstatyti, bet ir pradinę mokyklą Karkažiškėje įkūrė.

1782 m. vizitacijos ataskaitose rašoma, kad klebono lėšomis pastatyta Karkažiškėje mokykla, kainavusi 660 auksinių. Klebonas aprūpino mokyklą kuru ir apšvietimu, vaikai joje mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir geografijos, jokių darbų dirbti neprivalėjo. Vilniaus dekanate švietimo padėtis Karkažiškėje atrodė itin gera.

Klebonui Juozapui Legavičiui rūpėjo ne tik sielovados ir švietimo reikalai, jam rūpėjo ir parapijiečių gyvenimas, papročiai. Tai atsispindėjo kunigo dr. Juozapo Legavičiaus išleistose knygose. Žinoma, didžioji dalis jo knygų yra skirtos tikėjimui, bet yra skirtų ir pasaulietiniam gyvenimui. Džiugina tas faktas, kad beveik dvidešimties pavadinimų autoriaus leidinių yra išlikę ir saugomi įvairiuose archyvuose ir bibliotekose, tad turint galimybę galima būtų vieną ar kitą, tegul ir nedideliu tiražu, išleisti, ir taip būtų įamžintas kunigo, švietėjo Juozapo Legavičiaus, kurio prioritetai, anot Bogdano Roko, buvo išskirtinis rūpinimasis žmogaus sielos išganymu ir švietimu, atminimas. O tai, kad kunigui Juozapui Legavičiui rūpėjo žmogaus sielos išganymas, akivaizdžiai parodo ir jo mirties aplinkybės 1812 metais, kai aplinkui siautė karo suirutė ir banditizmas.

1849 m. Karkažiškės bažnyčios ir parapijos apraše bažnyčios administratorius Julijonas Pacevičius aprašė kunigo Juozapo Legavičiaus mirtį: „Šviesusis ponas kunigas Legavičius, miręs 1812 m., dar ir šiandien prisimenamas ne tik piliečių, bet ir prastuomenės. Tai buvo dvasininkas, tikras Kristaus Karaliaus apaštalas, kuris eidamas per kaimus su didžiausiu uolumu skleidė Dievo žodį mažutėliams, liko visiems pavyzdys, buvo giliaširdis ir mandagus, be to, ir jo gyvenimo pabaiga buvo išties apaštališka, nes neramumų metu 1812 m. buvo priešų žiauriai sumuštas, tačiau tą pačią dieną, kai buvo sumuštas, buvo iškviestas pas ligonį už 8 varstų (apie 8,5 km) nuo Karkažiškės, nešdamas Švenčiausiąjį Sakramentą, išėjo pas jį pėsčiomis, ten suteikęs pagalbą ligoniui, savąją sielą atidavė Dievui.“ Tai iš tiesų didis poelgis, prieš kurį net 21-ame amžiuje norisi nulenkti galvą.

Kunigo Juozapo Legavičiaus gyvenimas gali būti pavyzdžiu ir mūsų laikais. Kaip jau minėjau, nėra išlikusio šio tauraus žmogaus kapo. Juk praėjo daugiau nei 200 metų nuo jo mirties. Gal vertėtų bent jau atminimo lentą atidengti prie dabartinės Karkažiškės bažnyčios. Ne tiek jau daug pinigų reikėtų, norint įamžinti kunigo, švietėjo Juozapo Legavičiaus atminimą, o jei bent vienas jo veikalas būtų išleistas, tai būtų nuostabi dovana Juozapo Legavičiaus kūrybiniam palikimui.

Pabaigoje norėčiau pateikti dabartinio Pabradės klebono Vladimiro Solovej pamąstymus apie Juozapą Legavičių.

„Visų pirma tokio žmogaus kaip kunigas Juozapas Legavičius tarnystė Karkažiškėje – didelė vertė šiam kraštui. Žinoti, kad čia darbavosi nepaprastai šviesus kunigas Juozapas Legavičius, išleidęs daug knygų ir ne tik religine tematika, kuris rūpinosi savo parapijiečių kultūra, švietimu. Yra išleistos jo knygos ir apie tai, kaip praleisti laiką. Jis rūpinosi bendra kultūros kokybe savo parapijoje. Man teko atsiversti tas knygas, ir galiu pasakyti, jos buvo labai aktualios savo laikmečiu. Jos visiškai atitinka ano meto moralės nuostatas, kai gyveno Legavičius. Žinoma, dabar daug kas atrodo kitaip. Bet kalbant apie kunigą Juozapą Legavičių, galima pasakyti, kad tai buvo išsilavinęs žmogus. Svarbu ir tai, kad jis atidarė mokyklą. 18-ame amžiuje tai anaiptol nebuvo taisyklė, o maloni išimtis. Tai byloja apie kunigo dėmesį savo parapijai. Žinoma, parapijiečiai nelabai noriai leido savo vaikus į mokyklą, bet klebonas rūpinosi savo parapijiečių išsilavinimu. Koks Juozapo Legavičiaus aktualumas dabar Karkažiškės žmonėms? Jis svarbus norint prisiminti savo paveldą. Šita parapija turi puikų paveldą ir šviesius žmones, kurie darbavosi jų parapijoje, ir jie gali tuo didžiuotis, nes tokie išsilavinę kunigai kaip Juozapas Legavičius buvo išimtis, o ne taisyklė. Ir tai, kad toks išsilavinęs kunigas klebonavo Karkažiškėje, yra labai svarbus įvykis ne tik parapijai, bet ir kraštui“, - sako Pabradės parapijos klebonas dr. Vladimiras Solovej.

Baigdamas šį pasakojimą apie kleboną, kunigą, mokslų daktarą, rašytoją, švietėją Juozapą Legavičių norėčiau padėkoti gerb. Veronikai Girininkaitei, Stefanui Semaško, Romučiui Matkevičiui ir kunigui dr. Vladimirui Solovej, nes be jų pagalbos šis straipsnis nebūtų išvydęs dienos šviesos.

Algis JAKŠTAS