Kiekvieną pavasarį, pradėjus kilti ežerų ir upių ledui, būdavo kalbama apie lydekų nerštą. Jis prasidėdavo ištvinus tirpsmo vandenims. Tačiau ilgainiui tokie reiškiniai tampa tik prisiminimais, nes jau kelintą pavasarį potvynio nesulaukiama nei Nemuno deltoje, nei prie vidaus vandenų.

Lydekų nerštas laikomas sėkmingu, kai sekliame ir greitai sušylančiame vandenyje palikti šių žuvų ikrai gali vystytis, virsti lervutėmis, vėliau – mailiumi, kuris vandeniui atslūgstant gali grįžti į didžiuosius vandenis. Tačiau kaip sekasi lydekoms netekus tokių sąlygų? Ko galima tikėtis iš šių metų pavasario, koks bus lydekų nerštas?

Kaip sako Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Tomas Virbickas, vieno, visiems vandens telkiniams tinkančio atsakymo nėra, kadangi sąlygos telkiniuose gali būti labai skirtingos. Lydekos neršia 0,25-1 m gylyje, ikrus sudėdamos ant pernykštės povandeninės arba vandeniu užlietos sausumos augmenijos. Natūraliuose, skaidraus vandens ežeruose, kuriuose povandeninė augmenija išplitusi įvairiuose gyliuose, potvynio nebuvimas neturėtų sukelti rimtesnių pasekmių, kadangi tinkamo gylio plotų su nerštui tinkama augmenija tikrai atsiras. Situacija kiek blogesnė mažo vandens skaidrumo ar uždumblėjusiuose ežeruose, kuriuose nerštui tinkami plotai driekiasi ties pačia pakrante. Įprastą pavasarį, kiek pakilus vandens lygiui, lydekoms atsiverdavo papildomos nerštavietės naujai susiformavusiose apyežerės seklumose. Net ir nesusiformavus potvyniui, daugumoje tokių ežerų lydekos vis dar gali rasti kur neršti, tačiau nerštaviečių plotai gali būti maži, arba jie gali būti susikoncentravę tik kurioje nors ežero dalyje. O kuo mažesniame plote išneršia lydekos, tuo dėl pačių įvairiausių veiksnių gali būti mažesnis tokio neršto efektyvumas (pvz., dėl greito vandens lygio kritimo ar didelių šalčių dar nepasirodžius lydekų mailiui, kitų žuvų rūšių poveikio ar net tų pačių lydekų jauniklių kanibalizmo, pasireiškiančio, kuomet toje pat vietoje lydekaičių pernelyg gausu). Kuomet nerštavietės išsidėsčiusios daugelyje vandens telkinio vietų, pražuvus ikrų dėčiai ar lydekų mailiui vienoje nerštavietėje, ikrai vis dar gali vystytis kitoje. Taigi kuo daugiau tokių nerštaviečių, tuo didesnė sėkmės tikimybė.

Tačiau taip yra ežeruose. Upėse situacija gali būti kur kas blogesnė, nes čia žiemą atmiršta ir srovės yra nunešama praktiškai visa virš grunto iškilusi vandens augmenija. Nedideli sąžalynai gali išlikti tik giliose didžiųjų upių įlankose, kur srovės beveik nejuntama. Todėl upėse gyvenančioms lydekoms nerštui tinkamo substrato – vandeniu užlietos augmenijos buvimas pavasarį yra gyvybiškai svarbus. Esant įprastam vandeningumo kaitos ciklui metų bėgyje, pavasarį per potvynį į pievas išsiliejęs vanduo sudarydavo beveik idealias sąlygas lydekoms neršti ir ikrams vystytis: susiformuodavo dideli nerštaviečių plotai, kuriuose lėtai judantis ir greitai įšylantis vanduo padėdavo greitai vystytis ne tik lydekų ikrams bei embrionams, bet ir įvairiai smulkiai vandens gyvūnijai, kuria iš pradžių pradeda maitintis mailiumi virtusio lydekaitės. Jeigu potvynio nėra – viso to netenkama. Lydekos vis dar gali išneršti gilesnėse didžiųjų upių įlankose, kuriose, kaip ir ežeruose, ikrų sudėjimui tinkamos augmenijos šiek tiek išlieka. Tačiau neršto apimtys, o tuo pačiu – populiacijos pasipildymo jaunomis lydekaitėmis apimtys čia yra nepalyginamai mažesnės. Jeigu ateityje pavasarinių potvynių nebuvimas taptų ne išimtimi, o dėsningumu, yra didelė tikimybė, kad lydekos upėse taps gana reta rūšimi.

Gamtos tyrimų centro informacija