Kitą savaitę kovo 11-ąją švęsime ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, bet ir gražų 30 metų jubiliejų. Prieš 30 metų, 1990-ųjų metų kovo 11 dieną, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos deputatai savo sprendimu atkurti Lietuvos nepriklausomybę, įteisino tautos norą gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ar reikėjo drąsos priimti tuos sprendimus? Taip, reikėjo. Juk ne kažkokia koronos viruso šmėkla, kurios išsigandę dabartiniai seimūnai net iškilmingą Seimo posėdį atšaukė, o tuomet buvo reali grėsmė, nes dar stovėjo Lietuvoje svetima kariuomenė, pilnu pajėgumu veikė TSRS jėgos struktūros, KGB, bet nepaisant didžiulės rizikos buvo nubalsuota už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Radau nežinomo autoriaus žodžius apie drąsą, kurie labai tinka tiek 1990 kovo 11 d., tiek tolimesniems Lietuvos raidos įvykiams apibūdinti: „Drąsa rizikuoti gyvenime daugeliu atvejų nutiesia kelią į sėkmę.“ Taip, per tuos 30 metų visko buvo: ir džiaugsmų, ir nusivylimų, buvo ir blokada, ir kraujo buvo pralieta. Svajonės ir viltys, susidūrusios su realybe, lyg paukščiai į uolas atsimuša sparnus. Aktyvioje Sąjūdžio veikloje, padėjusioje pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, dalyvavo ir mano geras bičiulis, meno kūrėjas Juozapas Jakštas. Ne kartą su juo kalbėjomės, diskutavome apie Lietuvą. Lietuvą, kurią mylime ir kurią visada reikėtų atskirti nuo valdžios, nes valdžios keičiasi, o Lietuvą kiekvienas turim lyg Prometėjo ugnį, o gal vilties žiburėlį savo širdyje. Ir šis mano pokalbis buvo apie tuos 30 nepriklausomos Lietuvos metų, kurie praėjo nuo įsimintinos 1990 m. kovo 11 dienos.

- 30 metų Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės gyvenime yra daug ar mažai?

- Valstybės gyvenime 30 metų – tai kaip žmogaus gyvenimo 3 dienos, bet mūsų laike, kurį pradėjome mes, tai tarytum visas šimtmetis, nes per tuos 30 metų buvo labai daug įvykių, buvo ir aukų. Buvo ir džiaugsmo dėl laisvės iškovojimo visu mastu. Laisvė tai yra daug. Toks būtų mano atsakymas.

- Mūsų nugyventi 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje yra daugiau nei gyvavo nepriklausoma Lietuva po 1918 metų...

- Taip, imant laikotarpius dabar nepriklausomybe džiaugiamės ilgiau, bet tada, per nepilnus 20 metų, tada buvo padaryta labai daug, juk reikėjo viską pradėti kurti nuo nulio. Nebuvo jokių struktūrų, nebuvo kadrų, bet pasiekta buvo labai daug, ir tą lėmė tai, kad tuometiniai valstybės vadovai, signatarai pagrindiniu siekiu laikė investicijas į žmogaus dvasinę kūrybą. Buvo stengiamasi paruošti dvasiškai stiprų žmogų, karį, galintį apginti besikuriančią valstybę. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiškumui ugdyti. Kaip pagrindinis sėkmės garantas buvo laikoma šeima, nes nuo šeimos prasideda ir valstybė. Svarbu buvo paruošti žmogų tikru Lietuvos piliečiu. Mes dabar kaip tik ir stokojame pilietiškumo. Per 30 metų kol kas nepavyko pasiekti pilietiškumo ugdyme to, kas buvo per pirmą nepriklausomybės laikotarpį pasiekta.

- Kaip tada tai buvo pasiekta pardedant nuo nulio, o dabar ne, nes 1990 metais Lietuva buvo ekonomiškai stipri?

- Pirmapradė Lietuvos statyba tada prasidėjo nuo pamato – dvasingų žmonių, kas ir buvo sėkmės garantas. Tada pirmose gretose buvo žmonės, apsiginklavę ne kalavijais ir šautuvais, o stipria dvasine būsena. Pirmas uždavinys buvo išlaikyti kalbą, remtis į istoriją, papročius ir, žinoma, gynyba. Tai keturi simboliniai drambliai, laikantys žemę, apie kuriuos kalbama indų vedose, o tuomet tai buvo 4 stulpai, ant kurių buvo kuriama Lietuvos valstybė. Tuomet buvo daug stiprių asmenybių, tai ir lėmė sėkmę.

- Ar nebuvo sėkmės ir todėl, kad buvo išsaugotas kaimas, nes kaimo žmonės per ilgus šimtmečius išsaugojo kalbą, papročius.

- Vėl randame priešingybes. Pradėkime nuo valstybės sampratos. Į kalbą buvo sudėtos visos mūsų senelių, prosenelių viltys išsaugoti kalbą, papročius. Kiekviena kaimo sodybėlė buvo kaip atskira valstybėlė, tada nebuvo tokios intervencijos į tą mažą valstybėlę kaip dabar. Ten vyravo dieviškosios ideologijos, gamtos pažinimas, garbinimas ir t. t. Visa tai buvo brangu ir saugoma. O kai ten įsiveržė ne tik svetimtaučių, bet ir sava valstybinė okupacija – visos centralizacijos, visos valdžios galios vis labiau centralizuojamos, ir kaimo faktiškai neliko. Kaimas dabar merdėja, o to pasekmes jaučiame vis stipriau. Mes daug ką praradome, praradome tuos pagrindus, kurie buvo mūsų tautos stiprybė. Blogai, kai dvasines vertybes užgožė materialinės, jos dabar ir yra pagrindas. O tai, kad dvasinės stiprybės nelabai jau ir likę, parodo panika dėl kontoros viruso. Vieną žmogų identifikavo ir iš karto ekstremali situacija. Baimės parodo mūsų valdžios mentaliteto stoką. Štai ir pamatome praėjus 30 metų mūsų valdžios bejėgiškumą. O gal tos baimės simboliškai kalbant, šėtono, kaip tamsos kunigaikščio, įsiviešpatavimo laimėjimas... Kai žmogus praranda aukštesnės sferos, kaip kūrėjo, supratimą, atmetęs aukščiausią būtį, kaip kūrėją, o paskendęs materialiame lygmenyje prarado save. Noriu pacituoti vieno mokslininko pasakytą mintį: „Materijos pergalė visada pražudo sielą ir dvasią“, o pasaulis šiandien paskendęs materialių dalykų paieškoje. Statome bažnyčias, vaizduojam tikinčius, bet bažnyčios tuščios. Pinigų milijonai, o dvasinės stiprybės neliko.

- Kaip pasikeitė Lietuvos kaimas per 30 nepriklausomybės metų?

- Faktiškai nebeliko tikro Lietuvos kaimo. Ką tik važiavau į Tauragę. Į laukus gražu pažiūrėti – šimtai hektarų prisėta, o ką mes valgome? Nusiperki duoną, ji neturi nei kvapo, nei skonio, nes stengiamasi iš visko išspausti pinigų, o negalvojama apie sveiką produktą. Kaip bebūtų liūdna, bet maisto produktai vis brangsta. Galvojama tik kaip daugiau uždirbti. Sunaikinom kaimą, bet atsirado stambūs ūkininkai. O kiek Lietuvoj milijonierių atsirado? Ir iš kur jie, kaip grybai po lietaus, išdygo? Kas jiems turtus sukrovė? Tikrai ne aitvaras, o paprasti Lietuvos žmonės. Bestuburiai išrinktieji nuolaidžiauja turtingiesiems. Prisijaukinę rinkėją ir ilgam prisijaukinę, į valdžią ateina tuštukai. Jie ir valdo. Prieškarinėje Lietuvoje šeima buvo pagrindas, o dabar ant bangos tie, kurie keičia partnerius kaip pirštines. Jokios moralės principų nereikia. Žinoma, yra išimčių. Neliko tikrų žurnalistų, tokių kaip buvo Benas. Jo laukdavo visa Lietuva. Dabar mes nematome paprasto žmogaus gyvenimo, tik žvaigždės ir valdžios žmonės svarbiausia. Kokią mes norime turėti Lietuvą – vienadienę ar šimtmetinę valstybę? Tai kardinalus klausimas. Per 30 metų beveik milijonas mūsų žmonių atsidūrė emigracijoje. Prezidentas G.Nausėda džiaugiasi, kad už juos iš ES gausime virš 200 milijonų. Liūdna, bet prieš kurį laiką vėl buvo užkirstas kelias per kitus Seimo rinkimus į Seimą patekti ne didžiųjų partijų atstovams. Taip ir valdo vieni pakeisdami kitus. Kalbama apie sukurtą tautos gerovę, o iki tos gerovės dar toli...

- Juozapai, buvo laikas, kad turėjai galimybę užsiimti politika, dalyvauti ne tik rajono valdyme, bet ir į Seimą galėjai pretenduoti?

- Klausimas geras. Aš visada prieš priimdamas vieną ar kitą sprendimą gerai apsvarstau. Kai galėjau pretenduoti į Švenčionių rajono vadovus, supratau, kad neturėdamas aukštojo mokslo diplomo būčiau turėjęs problemų. Nenorėdamas savo priešininkams suteikti malonumo, nekandidatavau, be to, kaip meno žmogaus, mano požiūris į daugelį dalykų buvo romantizuotas, o su romantizmu valdžioje ilgai neišsilaikysi. Ir žinai, aš dėl to nė kiek nesigailiu, kad nėjau į valdžią. Neturiu turtų, bet turiu savo kūrinius, sukurtus darbus Lietuvai svarbiom datom pažymėti.

- Juozapai, ar dažnai prisimeni 1990-ųjų kovo 11-osios dieną? Kokios mintys tada sukosi?

- Tikriausiai buvau namuose. Man tas laikas iki ir po nepriklausomybės paskelbimo buvo labai sunkus. Užėmiau kontrolieriaus pareigas. O kiek tada žulikysčių buvo. Visi tempė viską, ypač buvę vadovai. Utenos rajone radom naują kombainą nuvarytą ir paslėptą vidur miško. Buvo totalus grobstymas. Iš to dabar esantys stambieji ūkininkai susikrovė startinę bazę, o kai startas geras, tai ir turtus aitvarai neša. Jie ir šiandien ant mūsų sprando sėdi. Gal per 10 metų ir išsivaduos Lietuva iš didžiųjų latifundininkų ir verslo magnatų. Bus lygiai 40 metų. Čia kaip Mozė savo tautą 40 metų iš Egipto vedė. Tauta užliūliuota gražių pažadų ir vėl už tuos pačius balsuos, ir vėl lankstysimės prieš ES ir NATO. Pataikausime ir vieniems, ir kitiems. Va, čia man lenkai patinka. Jie turi stuburą ir nepaklūsta. Anglai jau pavargę nusispjovė ir išėjo iš ES, o mes lankstomės. Mūsų konstitucija jau nieko nereiškia. Konstitucinis teismas kaip nori, taip traktuoja konstitucijos punktus.

- Juozapai, kaip galėtum įvertinti per 30 metų nuo 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuvos nueitą kelią?

- Liūdna, bet mes valstybę turime lyg popierinę. Išvaizda graži, o viduje nemažai negerovių. Teršiame gamtą, bet greitai užglaistome tuos faktus, nė vienas stambus žulikas nepasodintas, nenuteistas. Esminių machinacijų tyrimai žlunga. Kur valstybės šansas augti? Ten, kur daromos investicijos į tai, kad žmogus dvasiškai turtėtų. O pas mus kas vyksta? Mokyklos uždaromos, jau ir mokytojų trūksta, su kultūra taip pat prastai. Prasti reikalai ir su lietuvių kalba ir istorija. Savo jėgomis aš bandau įamžinti svarbius įvykius, datas. O kas bus pastatyta atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiuis? Ko gero, nieko. Kaip ir 100-mečio paminėjimui nieko neliko. Liūdna, bet taip gyvename. Kultūrai, kalbai pinigų nelieka, o tai juk pagrindas. O kalbant procentaliai apie įgyvendintus siekius, galiu pasakyti, kad 30 procentų duočiau nepriklausomybės atkūrimui. Tiek įgyvendinta iš tų siekių, apie ką kalbėjome prie 30 metų, o ES ir NATO atnešė daugiau rūpesčių. ES mums atnešė socialinį nuogumą – pašalpas, kurios atpratino žmones dirbti, o kur kosmopolitizmo daroma žala. Taip, ES išmokos yra vilionė, masalas. Tą patį galiu pasakyti ir apie išmokas ūkininkams. Didžiausi pinigai subyra į stambiųjų kišenes. Visa tai dar labiau didina socialinę atskirtį. Mes net Lietuvos banko normalaus neturime, mes nieko neturime. Tai mokestis už buvimą ES. Tą patį galima pasakyti ir apie buvimą NATO. Ir pabaigoje noriu pasakyti, kad mūsų mentalitetui didžiulę žalą padarė okupacijos, iš ten ir tas nuolankumas, bet blogiausia, kai ima lankstytis valdžioje esantys. Bet visgi svarbiausią iškovojimą – laisvę – mes turime, tegul tai kol kas sudaro tik 30 procentų nuo svajonių, kurios buvo, - baigdamas mūsų pokalbį sako Švenčionių Sąjūdžio pirmininkas, meno kūrėjas Juozapas Jakštas.

O aš norėčiau šį pasakojimą užbaigti viena iš jo tezių, skirtų Lietuvai: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbų ir žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.“

Algis JAKŠTAS