Mes turime 432 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4497
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14684
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90714
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Poeto Algio Jakšto kūrybos vakaras

2020 m. kovo 7 d., šeštadienis, Nr.19 (1934)

Gražią vasario 28 dienos popietę Švenčionių restorane „Beržuvis“ vyko žinomo žurnalisto, poeto ir garsaus fotografo Algio Jakšto kūrybos vakaras. Į restorano svečių salę, kurią puošia šio fotomenininko fotodrobės su nuostabiais Švenčionių kraštovaizdžiais, sugužėjo didelis būrys poeto gerbėjų ir rajono svečių pasiklausyti autoriaus skaitomų eilių ir saksofonisto Stasio Montrimo atliekamų kūrinių.

Salėje susirinkę poezijos ir muzikos gerbėjai mėgavosi magiškų poeto žodžių ir užburiančių saksofono garsų kaita. Kai saksofono garsus pakeisdavo Algio ištarta poetinė frazė, klausančiųjų kūnais nueidavo malonus virpulys. Skaitovo balso švytėjimas saksofono garsų fone – kaip auksas sidabruose.

Savo eiles skaitydamas iš atminties, poetas lengvai pasirinkdavo kitą žodį, jei kas iš teksto išsprūsdavo; nesustodavo, nesutrikdavo. Algis turi savo intonaciją, įtekančią į balsą, balsu išsireiškiančią, juk žodžių sąskambis yra žmogaus pasaulio malonė. Kartu ir meno, kūrybos principas.

Paskutinė Algio Jakšto poezijos knyga, iš kurios eilėraščius skaitė poetas, pavadinimu „Įprasmintas laukimas“, prasideda eilėraščių ciklu „Prasmės ieškojimas“. Prasmės laukimas – vienas svarbiausių žmogaus lūkesčių. Prasmės negalima žinoti. Prasmė yra galima: „Sakralinis/ Laikas,/ Kuriame/ Telpa/ Gyvenimo/ Prasmė...“, rašo poetas. Taigi žmogui prasmė nėra duota, o laiko užduota. Kas aišku, to nereikia ir aiškinti, bet poetams ir filosofams niekas neaišku, jie yra amžinojo klausimo žmonės.

Pagrindinis poeto skaitytų tekstų leitmotyvas – meilė. Viktorijos Daujotytės žodžiais tariant „Tai, kad meilė ir kūryba yra nuolat siejamos, viena kita nusakomos, nėra atsitiktina. Meilę ir kūrybą jungia ta pati dvasinė energija, jos saikas ir jos pilnis, jos trūkumas ir jos perviršis. Kiek žmogus turi dvasinės patirties arba jos galimybių, tiek jis pajėgia mylėti.“. Įkvėptas didžiosios meilės eilėraštyje „Dovana“, poetas ryžtingai pareiškia: „Dabar iki/ Pavasario rašysiu/ Tau ilgesio/ Pilnus meilės/ Eilėraščius...“.

Kalbėdamas apie šio daugialypio menininko Algio šviesraščius, eilėraščius, metraščius, rankraščius turiu paminėti ir juoduosius raštus – juodraščius; juodraštis, tas, kuris neiškeliamas į šviesą, lieka tamsoje, bet kartais sušvyti ir joje. Manau, kad stalčiuose laukiantys rankraščiai kada nors sušvytės ir suguls į dar vieną poezijos knygelę.

Mes su Algiu mokėmės toje pačioje Ignalinos rajono Mielagėnų vidurinėje mokykloje. Kadangi jis pora metų jaunesnis, o ir gyveno kitoje Mielagėnų pusėje, tai mokyklos laikais nebuvome pažįstami, be to, vyresni mokiniai jaunesnius laikydavo „pacukais“, dar nesubrendusiais „rimtesniems pokalbiams“.

Susitikome po daugelio metų, praeito amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje Švenčionėliuose. Visų pirma mano dėmesį patraukė Algio atletinė išvaizda, – tuo metu jis rimtai užsiiminėjo sunkiąja atletika. Dabar jau aš prieš jį atrodžiau „pacukas“, kadangi kūno rengyboje jis buvo gerokai daugiau pažengęs už mane.

Šis tvirto kūno, savitos pasaulėvokos ir meninės sielos kraštietis padarė didelę įtaką mano gyvenime: visų pirma, įtraukė į atletinės gimnastikos treniruotes, – pradėjau „lipdyti“ savo kūną. Tuo metu jau truputį fotografavau, todėl dažni mūsų pokalbiai apie fotografiją gerokai praplėtė akiratį. Algis supažindino mane netgi su garsiais to meto fotografais, – jis jau buvo Fotomenininkų sąjungos narys, surengęs ne vieną savo darbų parodą.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad šiais bjaurumo estetikos eskalacijos laikais gražios poeto eilės sukėlė daug teigiamų emocijų, nes poezijos suvokimo sąsaja su žmogaus savijauta yra svarbi. Poezija nuo pat savo atsiradimo buvo žmogui savotiška „užuovėja“, savotišku ryšiu su pasaulio grožiu, žmogus labiausiai linko prie meno sunkiausiais kasdienybės laikais.

Kūrybinį vakarą užbaigė buvusio kultūros ministro Šarūno Biručio gražus pasisakymas apie įdomų poezijos ir muzikos vakarą, kuriame į visus sielos kampelius smelkėsi muzikos uždegtas žodis, o poeto žodis veržėsi iš muzikos.Padėkojo Algiui Jakštui ir Stasiui Montrimui už suteiktas malonias akimirkas ir išreiškė viltį, kad gal kada nors pamatys dar vieną poeto knygą.

Šiltą padėkos žodį taip pat tarė ir gėlių įteikė Švenčionių rajono savivaldybės Švietimo pagalbos tarnybos direktorė Elena Kadzevičienė.

Apie Algio kūrybą palankiai atsiliepęs tautinio-bažnytinio meno atstovas, kryždirbys, ąžuolų skulptorius, iliustratyvinių skulptūrinių ansamblių kūrėjas ir apskritai daugybės meninių stilių ekspertas Juozapas Jakštas, jam būdingu šmaikščiu stiliumi papasakojo apie ilgametį bendradarbiavimą ir nuveiktus darbus kultūros baruose su Jakštu Algiu.

Susižavėjimo kupinų žodžių negailėjo ir pedagogė, skaitovė bei aktorė Helena Gražina Jarmalytė ir įteikė gėlių.

Niekada nepraleidžiantis progos sudalyvauti bet kokiuose Algio organizuojamuose susibūrimuose, klasiokas ir šiaip eruditas ir keliauninkas, todėl turintis ką papasakoti apie platųjį pasaulį, Pranas Ulozas negailėjo liaupsių savo kraštiečiui ir iš jaunystės atsiminimų kraitelės ištraukė kai kurių malonių fragmentų.

Už malonias akimirkas, patirtas klausantis dviejų simpatiškų atlikėjų, padėkojo ir

Švenčionių profesinio rengimo centro direktorė Milda Vilniškė-Gustienė.

Gražių linkėjimų ir linksmų pasisakymų nešykštėjo ir klubo „Robotukas“ nariai, kurių čia buvo susirinkusi nemaža krūvelė, ir kiti...

Poetinė muzikinė popietė tuo dar nesibaigė. Meno bičiuliai ir draugai diskusijas tęsė ir įspūdžiais dalinosi neformalioje aplinkoje prie kavos puodelio ir saldumynų.

Česlovas ČERNIAUSKAS

 

 
Reklaminis skydelis