Jau 15-ajį kartą įvyko Metų knygos rinkimai. Vilniaus knygų mugės metu per iškilmingą ceremoniją vasario 25 dieną buvo pranešta, kokios 2019 metų knygos skaitytojams patiko labiausiai. Poezijos kategorijoje geriausia knyga buvo išrinkta Vytauto Kazielos eilėraščių knyga „Alyvmedžiai“ (leidykla „Kauko laiptai“).

„Alyvmedžiai“ – 11-oji poeto knyga. Literatūros kritikai sako, kad šios knygos kalba išgryninta, stiprios eilėraščių pabaigos, originalumo suteikia žodžių rikiuotės. Pagrindiniai knygos motyvai – meilė, mirtis, senatvė, namų ilgesys, ryškus kalnų įvaizdis.

Uteniškis poetas Vytautas Kaziela sakė nesitikėjęs tokio įvertinimo, nes „Alyvmedžiai“ nebuvo plačiai reklamuota knyga. „Ši sėkmė yra ne tik mano, bet ir leidyklos „Kauko laiptai“, leidėjo Viktoro Rudžiansko ir dailininkės Ingos Zamulskienės. Šių žmonių pastangomis knyga išėjo tokia, kokios aš norėjau ir kokią tuo metu galėjau parašyti“, – sužinojęs apie skaitytojų įvertinimą sakė poetas.

- Jūsų knyga „Alyvmedžiai“ buvo išrinkta geriausia poezijos metų knyga. Kokie jausmai užplūdo sužinojus, kad esate laureatas?

- Man jau ne dvidešimt ir net ne trisdešimt metų. Nešokinėjau iš džiaugsmo. Aš daug laiko mokiausi gražiai ir oriai pralaimėti. Sužinojęs pasijutau sutrikęs. Laimėdamas tu sugadini nuotaiką kitiems keturiems autoriams ir šimtams jų gerbėjų. Man laimėjimas buvo patekti į penketuką. Bet kuri iš atrinktų knygų galėjo tapti nugalėtoja. Be didelės širdperšos būčiau pasveikinęs Giedrę Kazlauskaitę, Jurgitą Jasponytę, Vaivą Grainytę ar savo kraštietį Alvydą Šlepiką.

- Ar tikėjotės, kad skaitytojai taip įvertins „Alyvmedžius“?

- Nesitikėjau. Laimėjo knyga, kuri nebuvo kažkaip ypatingai reklamuota, o jos autorius nėra labai plačiai žinomas. Ir tai yra pats smagiausias dalykas šioje istorijoje. Ši sėkmė yra ne tik mano, bet ir leidyklos „Kauko laiptai“, leidėjo Viktoro Rudžiansko ir dailininkės Ingos Zamulskienės. Šių žmonių pastangomis knyga išėjo tokia, kokios aš norėjau ir kokią tuo metu galėjau parašyti.

- Kas, jūsų manymu, yra geras eilėraštis ir kas yra gera knyga? Ko reikia, kad skaitytojai ją išskirtų iš kitų?

- Panašų klausimą išgirdau ir per apdovanojimo ceremoniją. Norėjau atsakyti, kad eilėraštį pasveriu ir pamatuoju. Jeigu jis atitinka standartą, vadinasi, geras. O jeigu rimtai – tai turi pajausti. Jeigu tokio pajautimo nėra, tada gal geriau iš viso nerašyti. O skaitytojai atsirenka patys. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia – nuoširdumas. Nesvarbu, koks stilius, kokia forma, nesvarbu – tradicinis ar modernus.

- Metų knygos rinkimai apskritai vertinami nevienareikšmiškai. Kaip jūs manote, ar tokie rinkimai mums reikalingi, ar literatūros jie nesutapatina su sportu?

- Nesutapatina. Visų pirma į penketuką knygas atrenka iš profesionalų sudaryta komisija. Malonus yra skaitytojų dėmesys. Juk jiems, o ne kam kitam mes ir rašome. Su sportininkais čia nesupainiosi: pasiekę reikšmingesnę pergalę jie gauna nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių eurų premiją, juos prima Vyriausybė, Prezidentūra. Kiek žinau, Kultūros ministerija visiems keturiems laimėtojams „išžarstė“ net 2 tūkstančius eurų. Sakote, ne pinigai svarbu? Sutinku. Svarbiausia – požiūris. O tokie rinkimai reikalingi jau vien todėl, kad būtų girdima skaitytojų nuomonė.

- Koks jums buvo Metų knygos rinkimų laikotarpis? Susitikote su daug skaitytojų? Ar žmonės vaikšto į susitikimus su poetais?

- Jis nebuvo kažkaip ypatingai intensyvus. Man svarbiausia, kad turėjau keletą susitikimų gimnazijose. Mačiau jaunų žmonių akis ir jutau, kad jie mane supranta. Tai labai geras jausmas. Ypač geri prisiminimai iš Utenos Adolfo Šapokos ir Dauniškio gimnazijų. Abi gimnazijos buvo padariusios namų darbus. Sužavėjo Dauniškio gimnazijos grupė „Begėdžiai“, atlikusi keletą mano dainų. O tie, kuriems reikalinga poezija, į susitikimus ateina. Nereikia tikėtis, kad į susitikimą kaimo bibliotekoje ateis 300 žmonių. Ten jų tiek net negyvena. Ateina 30 žmonių, ir tai yra gerai.

- Ne kartą įvairiuose interviu esate pabrėžęs, kad regionų kūrėjai yra užmiršti. Galbūt dabar pakeitėte nuomonę?

- Niekas nesikeičia. Retkarčiais pasitaikančios išimtys neatspindi bendrų tendencijų. Vilniaus ir likusios Lietuvos atskirtį mato ir šalies prezidentas. Gitanas Nausėda – pirmasis prezidentas, pradėjęs apie tai kalbėti.

- Kokie tolimesni jūsų kūrybiniai planai?

- Žinote, kaip būna su planais? Galiu pasakyti tik tiek, kad yra pluoštas naujų eilėraščių. Gal iki metų pabaigos susidėlios nauja knyga... Pavyks ją išleisti ar nepavyks, čia jau kitas klausimas.

Rasa MILERYTĖ