Jeigu istorinė tiesa yra „nustatyta“, tai jos įrodyti praktiškai neįmanoma. Turiu omenyje tai, kad netgi išsiaiškinus, kad skelbiama istorinė tiesa neatitinka tikrovės, dažnai lieka informaciniuose šaltiniuose senoji „tiesa“. O kam keisti? Juk tada reikia pripažinti, kad ji sugalvota ar nurašyta nuo nepatikimų šaltinių (Pvz., B.Kviklio „Mūsų Lietuva“).

Dabar pateikiama, kad Račkiškė – buvęs viensėdis Švenčionių rajono savivaldybėje, 11 km nuo Švenčionėlių (dabar Bogutiškės kaimo dalis). Tai nevisai tiesa. Račkiškė – išnykęs dvaras, ir viensėdžiu jis tapo XX a. antroje pusėje. Dabartinis Račkiškės pavadinimas atsirado tik 1940 metais lietuvinant lenkiškus vietovardžių pavadinimus. Pati dvarvietė įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą.

1507 metų birželio 23 dieną Žygimantas Senasis patvirtina Aleksandro privilegiją Jonui Gromkovičiui į tuščią Mėžionių žemę ir karčemą, už LDK DK Aleksandro skolą už pateiktus ginklus, šautuvus ir paraką. Tai, ko gero, seniausias Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje esančio kaimo (ne dvaro) paminėjimas Lietuvos Metrikoje. 1595 metų gegužės 26 dieną privilegiją gauna Boriminskiai. Šalia Daugėliškio seniūnijos Sudetų vaitijos Dotinėnų ir Grybų kaimų (kaimai paminėti 1595 metais Sudetų vaitijos inventoriuje) jie gauna Viditiškių ir Milėniškių viensėdžius. Tai Račkiškės (Račkaučyznos) dvarelio pradžia (LM 83 užrašymų knyga). Šios žemės priklausė Vilniaus tijūnijos Švenčionių dvarui (tuo metu valsčiui). Iki XVII a. pabaigos dvaru vadinti šias žemes gana sudėtinga. Dvarelis ir laiko tėkmėje jo žemėse įsikūrę bajorkaimiai (okolicos) turėjo Mėžionių pavadinimą. Šis dvarelio pavadinimas išliko iki XVIII amžiaus vidurio, kada dvarelis pradėtas vadinti Mėžionimis-Račkiške, o vėliau tiesiog Račkiške (Račkaučyzna). Iš kur kilo šis antrasis pavadinimas, atsako Švenčionių parapijos metrikų knyga. Tokių nedidelių dvarų priklausomybės vienam ar kitam šeimininkui beveik neįmanoma atsekti. Bet šiuo atveju mums pasisekė. Iš įrašo 1642 metais Švenčionių parapijos krikšto metrikų knygoje sužinome, kad dvaras priklausė Račkams. Šiame įraše Mėžionių dvaro gyventojais įrašyta: Feliksas Račka, Jokūbas Bychovskis ir Barbora Račkaitė. Dvaro savininkai keitėsi, o dalis jo žemių priklausė tarp palikuonių atskirtiems bajorkaimiams (okolicoms). 1667 metais dvaras priklauso Aleksandrui Novokunskiui ir turėjo matyt 2 ar 3 valstiečių lažininkų sodybas su 18 gyventojų. Dar trys Mėžionių bajorkaimiai valstiečių turėjo tik kelis arba išvis neturėjo ir priklausė: Jonui Kozlovičiui, Samueliui Leonavičiui ir Juozapui Dauvėrai (LVIA SA 3723). 1690 metais 3 dūmų Mėžionių dvaras priklauso Naugarduko gorodničiui Aleksandrui Novokunskiui ir N.Kurmanovičiui. Tikslių duomenų nėra, bet iki 1760 metų dvaras, atrodo, priklausė jo sūnui Ašmenos sargybiniam Aleksandrui Novokunskui.

Kaip atiteko dvaras Ašmenos iždininkui Mykolui Antanui Čechovičiui nepavyko rasti. 1775 metų Ašmenos pavieto Švenčionių parapijos padūmės rejestre įrašyta kad 11 dūmų Mėžionių arba Račkaučyznos 11 dūmų dvaras priklauso LDK kariuomenės poručikui Antanui Čechovičiui. Dvarui priklausė 4 kaimai ir viensėdžai: Matusonys, Petriškė, Jasiulionys ir Drūstėnai. Iš rejestro mes žinome kam iš Čechovičių priklauso Mėžionys-Račkiškė. 1790 metų Padūmės rejestre dvaras turi Račkiškės (Račkaučyznos) pavadinimą. Tolimesnės dvaro istorijos nenagrinėsiu. Mus daugiau domina Račkiškės koplyčia.

Dabar yra pateikiama tokia informaciją apie Račkiškės koplyčią: „Koplyčia buvo pastatyta 1776m. Sudotospalivarko teritorijoje. Tai buvo grafo St. Pliaterio, Senojo Daugėliškio dvaro valdytojo, nuosavybė. Apie 1860m. koplyčia atsidūrė naujai tiesiamo Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio trasoje. Grafas Pliateris ją pardavė nusikelti Romualdui Čechovičiui, kuris pervežė ją ir pastatė Račkiškėje.

Originalų aštuonkampį pastatą surentė Ašmenos meistrai iš tašytų pušinių rąstų, sutvirtintų mediniais varžtais ir kalvių sukaltomis virvėmis. Į pamaldas tikinčiuosius kviesdavo medyje įkeltas varpas. Pasakojama, kad 1863 m. sukilėliai turėjo koplyčioje priebėgą ir slėpdavo ginklus. Kalvių nukaltas ir virš bokštelio iškeltas geležinis kryžius priminė tris sunertus kalavijus. Tai esąs sukilimo atminimas. Netoli koplyčios buvęs namas kunigams. Kriptoje po altoriumi buvę du karstai su dvarininkų Čechovičių palaikais.

Septintame XX a. dešimtmetyje šioje koplyčioje dar vyko pamaldos, bet ji jau buvo avarinės būklės. 1976 m. etnografo, muziejininko Klemenso Čerbulėno pasiūlymu koplyčia buvo perkelta į Lietuvos liaudies buities muziejų.“

Dalis informacijos neatitinka tikrovės. 1798 metų Daugėliškio seniūnijos (dvaro Senajame Daugėliškyje niekada nebuvo) inventoriuje surašytos ir koplyčios, priklausiusios seniūnijai (valdė seniūniją ne Stanislovas o Kazimieras Pliateris) Sudetų (dabar Sudota) vaitijoje iš pastatų yra įrašyta: 2 karčemos (viena iš jų Sudetų viensėdyje), bravoras, svirnas, kluonas ir daržinė. Buvę valstiečiai činšininkai Pliaterio valdymo metais beveik visi tapo valstiečiai lažininkais. Taip kad Sudetuose nei bažnyčios nei koplyčios nebuvo. Į klausimą, kas ir kur statė koplyčią, atsako 1783 metų Račkiškės parapijos vizitacija (LVIA F.694 Ap.1 b. 3505). Viename iš vizitacijos egzempliorių įrašyta, kad bažnyčia yra pastatyta 1772 metais ant kalnelio prie pat Račkiškės dvaro ir ją pastatė LDK kariuomenės pulkininkas Adomas Mykolas Čechovičius (1783 metais jau buvo pulkininkas). Parapija buvo įkurta 1782 metais ir jai buvo priskirtos Račkiškės, Sarių ir kitų mažesnių dvarelių gyv. vietovės bei Sudetų vaitijai priklausę kaimai ir viensėdžiai. Įkūrus parapiją, koplyčia tapo parapijine Šv. Kryžiaus bažnyčia. Palivarko neturėjo, o kunigą išlaikė Čehovičiai ir Kaltanėnų vienuolynas. Kunigas gyveno dvare. Parapiją aptarnavo Kaltanėnų vienuoliai. 1798 metais Račkiškės bažnyčia įrašyta kaip Švenčionių parapijos filija, kuri turėjo parapijinės bažnyčios teises ir pareigas. 1849 metais galutinai patvirtinus naujas parapijų ribas Račkiškės filija buvo panaikinta ir jai priklausiusios gyv. vietovės prijungtos prie Švenčionių parapijos 1854 metų parapijų gyv. vietovių sąraše visos buvusios Račkiškės parapijos gyv. vietovės įrašytos į Švenčionių parapijos sąrašą. Vėlesni XIX ir XX a. dokumentiniai duomenys nurodo, kad Račkiškės koplyčia teturėjo tik Švenčionių parapijos koplyčios funkcijas.

Petras ŠVENČIONIS