Mes turime 315 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4928
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15115
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91145
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tikroji Šviesa

2020 m. vasario 1 d., šeštadienis, Nr.9 (1924)

Viena iš seniausiųjų bažnytinių švenčių yra Kristaus paaukojimo šventė. Ji įprastai švenčiama vasario 2 d. Šventajame Rašte, Luko Evangelijoje, atrandame užrašytą Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną (Lk 2, 22-32). Marija aukoja Dievo Sūnų, pagal Dievo valią, tuo būdu išpildydama Senojo Testamento įstatymą. Aukodama savo Sūnų, Marija trokšta aukoti kiekvieną iš mūsų, nes mes esame įsūniai. Marija nurodo į tą, kuris apie save sako, kad jis yra pasaulio šviesa ir kas eis paskui Jį – nevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12). Ta šviesa yra jos sūnus Jėzus, kuris veda mus į Dangaus Karalystę. Kūdikėlis Jėzus įneštas į šventyklą susitinka su Dievo tauta Simeono ir Onos asmenyse. Jie laukė savo išgelbėtojo, o vedami ir apšviesti Šventosios Dvasios pažino Jį Jėzuje ir išpažino tikėjimą juo. Pranašas Malachijas rašė, kad staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate (Mal 3,1-4). Ir šito susitikimo globėja yra Marija.

Naująja šventykla šiandien yra Bažnyčia. Joje taip pat yra galimybė susitikti su Jėzumi. Ir taip pat, kaip Simeonas ar Ona priimti Jį į savo širdį. Atiduoti jam savo gyvenimą. Leistis būti pripildytiems Viešpaties Žodžio ir apšviestiems Jo šviesos, kad kartu su psalmininku galėtumėme kartoti: Viešpats šviesa mano takui.

Rytų liturgijoje ši šventė vadinama Hypapante, kuri reiškia susitikimo šventė. Hypapante, giliai įsišaknijusi Senojo testamento tradicijoje, siejasi su dėkingumu už Izraelio sūnų pirmagimių išgelbėjimą Egipte. Pagal Mozės įstatymą 40 d po gimimo, tėvas išpirkdavo savo palikuonį paaukodamas 5 šekelius šventykloje. Dar sutinkamas ir kitoks šios šventės pavadinimas – Candelora – šviesos šventė.

Nuo X a. atsirado paprotys per Kristaus aukojimo šventę šventinti žvakes. Ir tos žvakės pradėtos vadinti – grabnyčios. Šių žvakių liepsna mums primena Jėzų – pasaulio Šviesą. Atsineštos į namus šios žvakės mums primena apie nelengvą mūsų užduotį: būti pasaulio šviesa. Ir ši šviesa neturi būti dengiama ar slepiama, bet įstatyta į žibintuvą ir šviesti visiems (Lk11,33).

Mūsų gyvenimas labai panašus į žvakę, kuri degdama mažėja, kol baigiantis visai užgęsta. Krikšto metu mums buvo įteikta žvakė, kuri simbolizuoja Kristaus šviesą. Ir ši šviesa mus lydi visą gyvenimą, jei leidžiamės būti Jo šviesoje. Gyvenimo pabaigoje taip pat uždegama žvakė, kad primintų Kristaus artumą ir vestų į Tėvo namus. Jėzus mums duotas kaip šviesa, pagonims apšviesti (Lk 2,32) atėjo tam, kad įžiebtų žemėje ugnį (Lk 12,49). Kitaip sakant jis atėjo uždegti žmonėse meilės ugnies, kuri teikiama per Šventąją Dvasią. Jėzus yra nenutrūkstamas šios ugnies šaltinis. Dalinantis šia meilės ugnimi ji nuolat auga.

Tegu mums grabnyčių žvakės primena, kad nesame vieni. Viešpats pažadėjo būti kartu su mumis iki laikų pabaigos (Mt28,20). Užsidekime šią žvakę ir tada kada atrodo nėra jokios vilties, kada per daug tamsos, baimės, liūdesio, o gal ir vienatvės. Tegul šios žvakės liepsna kreipia mūsų minti į Jėzų, kuris yra tikroji Šviesa.

Kun. Deimantas BRAZIULIS

 

 
Reklaminis skydelis