Mes turime 193 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:576
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12778
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:119969

Algimantui Juknevičiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis

2020 m. sausio 15 d., trečiadienis, Nr.4 (1919)

Yra datų, kurių svarbos nesumažina laikas. Šiemet jau 29 metai nuo lemtingų Lietuvai 1991-ųjų sausio 13 d. įvykių, bet tų dienų įvykius prisimename visi, ypač tie, kam teko stovėti gynėjų gretose. Su vienu iš jų Algimantu Juknevičiumi ir kalbėjausi sausio 13-ąją. Išvakarėse Algimantui Juknevičiui kartu su būreliu lietuvių ir ukrainiečių Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė Sausio 13-sios atminimo medalius. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo klausimo:

- Algimantai, ar dažnai prisimenate 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius?

- Žinoma, prisimenu, ir ne tik šią dieną, bet kur kas dažniau. Ir prasidėjo jie man gerokai anksčiau. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ėmė rinkti ir registruoti savanorius. Įsirašiau ir aš. Po kiek laiko atsirado pasienio tarnyba. Į tą tarnybą aš nuėjau 1990 m. lapkričio 21 d. Papelekio poste sėdėjome be uniformų, be ginklų, o kai 1991-ųjų sausio 8 d. Vilniuje prasidėjo Seimo rūmų stiklų daužymas, mus surinko ir nuvežė į Vilnių Seimo saugoti. Žinoma, ginklų mes neturėjome, mūsų ginklai buvo strypai, metaliniai vamzdžiai. Atmosfera kaito ir buvo juntama vis didėjanti įtampa. 1991-ųjų sausio 11 d. aš kartu su nemažu būriu daviau priesaiką. Žinoma, ne visi iš ten buvusių davė priesaiką, buvo ir tokių, kurie atsisakė tą daryti ir išvažiavo į namus. Jų smerkti tikrai negalime, nes visiems buvo aišku, jei bus šturmuojamas Parlamentas, išlikti gyvam šansų nedaug. Įtampa didėjo, bet nebuvo baimės, žmogus pripranti prie to ir stresas mažėjo. Informacija apie kariuomenės judėjimą ateidavo tai iš vieno, tai iš kito taško, bet kai prasidėjo televizijos bokšto šturmas, įtampa pasiekė maksimumą. Užlipę ant Seimo rūmų stogo girdėjome šaudymą, ir ne tik iš automatų, bet ir iš tanko pabūklų, - apie prieš 29 metus vykusius įvykius pasakoja Algimantas Juknevičius.

- O jūs jau buvote ginkluoti?

- Ginklų pamažėle daugėjo, daugiausia tai buvo medžiokliniai šautuvai. Kas ką turėjo, tą ir vežėsi.

- O koks jausmas buvo girdint šaudymą prie bokšto ir neatmetant galimybės, kad ir prie Parlamento gali tuoj prasidėti puolimas?

- Vieną kartą jau esu sakęs, kad tvyrojo mirties kvapas, nes jei būtų buvęs puolimas, mes visi buvome pasiruošę gintis iki paskutinio. Juk Parlamentas buvo tarsi valstybės širdis ir jį reikėjo ginti iki paskutinio. Parlamento nešturmavo. Matyt, išsigando, kad bus daug aukų, nes aplink Parlamentą buvo susirinkusios minios žmonių. Vien viduje buvo gal apie porą tūkstančių. Virš Parlamento paskraidė malūnsparnis, bet puolimo nebuvo. Sausio 13-ąją įtampa pradėjo slūgti, ir kažkur po mėnesio vėl grįžau į tarnybą pasienyje. Žinoma, sausio įvykiai paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Mačiau žmonių emocinį pakilimą, mačiau, kaip buvo griaunamas Lenino paminklas, ir aš granito gabalą turiu atsivežęs... – šyptelėjęs sako mano pašnekovas Algimantas Juknevičius, kuris vos prieš porą mėnesių atsisveikino su tarnyba pasienyje.

Per tuos tris dešimtmečius pasienio tarnyboje Algimantas Juknevičius užėmė įvairias pareigas. Kažkaip keista, kad tik praėjus 29 metams po lemtingų Lietuvai 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių Parlamento gynėjui įteikiamas atminimo medalis, bet gal geriau vėliau negu niekada...

Algis JAKŠTAS