1945 metų sausio 1-os mūšis Antanų girioje ir 1991m. sausio 13-osios tragiški įvykiai Vilniuje amžiams bus įrašyti į Lietuvos istorijos puslapius. Adutiškio miestelio bendruomenė jau kelinti metai tradiciškai organizuoja renginį Antanų girioje, skirtą partizanų būrio „Tigro“ rinktinės kovotojams pagerbti jų mūšio su enkavedistų būriais vietoje. Tą nelemtą naktį nelygioje kovoje žuvo trisdešimt jaunų kovotojų už mūsų visų laisvę.

Girią apgaubusi sutema pakvietė susitikti gausų būrį Adutiškio ir jo apylinkių gyventojų prie Laisvės laužų. Dainė Rumbutytė perskaitė Linkonių kaimo partizanų eilėraštį. Žuvę partizanai laimėjo kovą, bet ne sau. Bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas savo kalboje pabrėžė šio renginio svarbą, skiepijant patriotiškumo ir laivės išsaugojimo svarbą ateinančioms kartoms. Sugiedoję Lietuvos himną, tylos minute pagerbėme žuvusius kovotojus.

Klebonas Deimantas Braziulis su didele aistra, emocionaliai perskaitė odę apie gyvenimo ir laisvės troškimo prasmę.

Tarp medžių ir tamsos susikaupę stovėjome prie kovotojų bunkerių. Susimąstę ir apimti jaudulio žiūrėjome į neramiai degančias žvakutes, apsupusias palaimintą duonos kepalą, kaip mūsų dėkingumo simbolį žuvusiems broliams. Meldėmės. Eiles skaitė Jovita Sivojūtė, kaip prasminga žūti ir negaila aukoti savo gyvybę už Tėvynę, už brangų laisvos Lietuvos vardą.

Akcijos dalyviai prie laužo vaišinosi karšta aviečių arbata su kaimišku pyragu. Stiprinomės lašinukais su raugintais kopūstais, nekantriai laukėme, kol žarijose iškeps skaniai paruoštos bulvės. Skambėjo Stanislovo Rumbučio atliekamos patriotinės partizanų dainos. Vyko šiltas bendravimas, dalinomės prisiminimais.

Dar ilgai mus užvaldęs pagarbos ir dėkingumo jausmas kovotojams už mūsų laisvę gyvens mumyse, o palaimintą duonos riekę iš partizanų bunkerio padalinsime artimiesiems ir draugams. Tokia šiandien paslaptinga ir draugiška Antanų giria.

Eimutis VALIUKAS