Kadaise sakydavo, yra trys ypač gerbiamos profesijos: dvasininko, mokytojo ir daktaro. Turbūt dėl altruistinės jų padermės. Nūdien pabandykite numirti be pinigo kišenėje, išlaikyti sesiją be mokamų perlaikymų arba susirgti, ir neišvengiamai pajusite „nesavanaudišką“ paguodą, užuojautą, pamokymą, palaikymą, rūpestį... Štai šviežias pavyzdys iš „ne pelno siekiančios organizacijos“ – Švenčionių poliklinikos.

Prieš naujametes šventes užėjau į polikliniką pasiteirauti, ar galima atlikti labai konkrečius tyrimus. Sužinojau, galima, kainuos apie 11 eurų (nemokama medicina!). Nusprendžiau susitvarkyti po Naujųjų. Atėjau sausio 6 d., pirmadienį. Užėjau iš pradžių į tą pačią buhalteriją susimokėti (ne pelno siekianti kontora!) ir atlikti tyrimus. Šį kartą buvo kita darbuotoja, kuri pranešė man, kad procedūra kainuosianti 18 eurų. Apėmė ir juokas, ir pyktis, o labiausiai – nustebimas! Atėjau lyg ne į turgų, o kainos svyruoja kaip rytietiškame turguje – priklausomai nuo kliento mokymo ar kvailumo. Kiek pasiaiškinus, kaip tai gali būti, kaina šoktelėjo iki 29 eurų (gal iš pykčio, gal „pėdas mėtė“ ar atsikratyti „budraus“ kliento norėjo – nežinau). Galiausiai „humaniškos“ įstaigos atstovė pareiškė, kad yra ne buhalterė, t.y. nekompetentinga ir nežinanti, kiek kainuoja iš tikrųjų.

„Ginekologijos kabinete moteris prašo pažiūrėti, kur jos „bėda“. Vyriškis apžiūrėjęs praneša nežinantis, bet ateis gydytojas ir pasakys. – O jūs kas? – klausia moteris. – Aš elektrikas.“ Tai gal neverta „žiūrėti“, o tuo labiau skelbti diagnozę (nustatyti kainą), jei tu „elektrikas“? Nors man akivaizdu – tai maustymas jau nuo slenksčio.

Prieš kiek laiko, susitikime su kandidate į prezidentus A.Maldeikiene, meras gyvai gynė ligoninę ir prieštaravo jos galimam uždarymui. Iš esmės graži pozicija. Nežinau, kokia Švenčionių ligoninė, bet į polikliniką gydytis man eiti būtų baisu, nebent nedarbingumo lapelio.

Tai tik mano asmeninė kukli istorija. Pasipasakojęs vienam švenčioniškiui, jis sakė kartą sutiko besileidžiantį laiptais, vos ne keturiomis, su ramentais pažįstamą žmogų – į vaistinę nupirkti binto, kad paskui grįžtų atgal ir gydytojas jam uždėtų gipsą. Dar, gandų lygmeny, girdėjau, kad atėjus ligoniui pas daktarą dabar populiaru pirma sužinoti, kur dirba ir kiek uždirba „klientas“, kad nustatytų, kiek ilgai ir kiek brangiai bus gydomas. Taip, tai tik gandas, bet nebūna dūmų be ugnies... Štai jums ir garbingi atstovai garbingos profesijos... Žinoma, negalima pagal pavienius atvejus spręsti apie visus, bet juk šaukštas deguto sugadina bačką medaus, o ir kur tas „medus“ būna, kai jam po nosim „degutas“ bujoja?? Man gi atrodo, šiandien vaizdelis pasikeitė – dabar yra bačka deguto ir ten pavieniai švyturėliai medaus blykčioja, - kaip bažnyčiose, taip švietime, taip medicinoje ir t. t.... Graudu.

Rimas LAUCIUS