Laikotarpis iki istorinio poslinkio buvo vaizduotės ir romantinių jausmų metas. Atsimenu mus, Ignalinos vidurinės moksleivius, apie 1984 m. būriu vedė į kino teatrą „Turistas“. Pirmasis filmas „Aukso karštligė“ - tai dokumentinis filmas apie šlovingą Kauno „Žalgirio“ krepšininkų kovą TSRS čempionate dėl aukso. Po to rodė meninį filmą „Skrydis per Atlantą“ apie Darių ir Girėną. Visa tai liudija, kad vidinė laisvė jau buvo. Joje nenumaldomai reiškėsi beribis noras matyti Lietuvą tautišką. Ta tautinė energija kaupėsi ir čia pat veržėsi įvairiomis kultūros formomis, kol atėjus laikui (apie 1988 m.) ji ėmė virsti politine veikla. Šioje vietoje būtina pabrėžti, jog vidinė laisvė ir politinė nepriklausomybė yra ne tas pats.

Kaip studentas fotografas, iš šalies stebėjęs 1991 metų įvykius, išsakysiu savo požiūrį. Prie Aukščiausios Tarybos susirinkusiųjų minioje galėjai nujausti tos atmosferos „brolystės-seserystės“ pobūdį. Bet vaikščiodamas mieste ar grįžęs į bendrabutį, galėjai vėl pajausti sugrįžusią tą įprastą tvarką „per atstumą vienas su kitu“. Jau tada buvo gan aiški ta riba - iki barikadų veikia vieni dėsniai, o viduje – patriotų minioje – jau visai kiti dėsningumai. Todėl tai tik patvirtina, jog yra dvi „laisvės“ rūšys. Vidinė – su tikėjimu, ir išorinė – politinė, regima. Ta vidinė, kuri remiasi vaizduote ir svajomis, ji vis tiek vieną dieną patiria išmėginimą ir virsta politine tvarka bei pragmatiniais santykiais. Čia kaip ir su pinigais, kurių kiekis ribotas. Išleisi vienam daiktui, neliks kitam. Taigi ta didžiulė svajonių ir brolystės-seserystės energija taipogi turėjo savo saiką. Ar ji buvo sėkmingai atiduota kurti nepriklausomybinėms-politinėms formoms, tegu kiekvienas sprendžia pats. Kas dabar nustatys, ar buvo pataikyta, ar „pramauta pro šalį“ investuojant jėgas.

Reikalas tas, kad iki šiol žmonijos istorijoje revoliucijas keldavo nuskurdusios minios. Jos reikalaudavo patenkinti būtiniausius fizinius poreikius. Lietuvoje gi materialinė gyventojų padėtis buvo ne pati blogiausia. Benamių nebuvo, badaujančių irgi. Tad revoliucijos motyvacija tapo išimtinai tautiškumo dominantė. Lietuviškumo raiška bet kokia kaina. Pagrindą išgryninto lietuviškumo svajonei ruošė įvairių šakų menininkai, ypač rašytojai. Ta svajonės ir dramos dvasia nužengė aukščiausia savo išraiška, kad atsispindėtų Aukščiausios Tarybos ir kitų objektų gynyboje. Bet kas atsitiko jau po sausio įvykių, kai sielų polėkio ir kovų romantiką bei dramą teko perkeisti į materialias valstybės kūrimo problemas??? Aptilo meno kūrėjų balsas. Mat, jie sutriko, pamatę išaušusios realybės „veidą“. Pirminis kapitalo kaupimas „išgarino“ romantiškus padoresnių žmonių lūkesčius. Kapitalizmas veržėsi pašėlusiais tempais. Vakaruose, kur kapitalizmas brendo žymiai ilgiau, bent kai kur su kapitalo žingsniais suspėdavo bręsti moralė ir atsakomybė. Todėl rašytojai, teatralai, dainiai, kurių veikalai įkvėpė būsimos Lietuvos viltis, jie suglumo nuo realybės vaizdo. Juk atrodė, kad ta išgryninta lietuvybė jau savaime bus „geresnė gyvenimo kokybė“. Po šiai dienai Lietuvos intelektualija, galima sakyti, tyli. Nepaaiškina visuomenei, kas gi įvyko su žmogumi tos epochų slinkties paveiktu laiku. Neparašo žmogiška kalba. Nesurašo, kaip galėjo įvykti tokia ūkio transformacija... Mat, įžvalgesni pastebi – tarp idealo ir bejausmės pragmatikos yra neperžengiamas prieštaravimas. Ar jūs galit sujungti nesujungiamus dalykus, humanitarai ir iškilieji intelektualai, savo raštuose??? Kaip jūs dabar nutiesit TILTUS tarp praeities ir dabarties??? Kas gali įveikti prieštaravimą tarp gėrio ir blogio??? Tie, kas pabandė sėstis į Dievo vietą ir dėti JUNGTĮ tarp šviesos ir tamsos, gavo įsitikinti, kad dievų vaidmuo išties žmonėms yra per sunkus (jei buvo sau nuoširdūs).

Užtat į viešąją areną drąsiai žengė politikai. Jie nustatė taip: praeity „viskas buvo blogai“, o „dabar viską darom gerai“. Kadangi pradinis revoliucijos impulsas buvo vaizduotė ir svajonė, t.y. subjektyvus veiksnys, tatai įgavo tarsi „savaime suprantamos dorybės“ statusą. Politikai užmiršo, kad gyvena objektyvių dėsnių pasaulyje. Todėl nuo pat pradžių šalyje imta diegti subjektyvias savo vizijas, deja, vaizduotės pagimdytas. Ligi šiol konkuruoja įvairaus ryškio asmenybės ir skirtingo garsumo partijos. Ir konkuruoja jos dėl to, kas gi pasiūlys vaizdingesnes gyvenimo taisykles. Gerai dar, kai ta vaizduotė pagrįsta tikėjimo tiesa, o ne pragare kurpta dvasia. Ak, ta vaizduotė... Deja, gerbiamieji, šioje realybėje galioja bei veikia OBJEKTYVŪS tikrovės dėsniai. Tegul ir su GERAIS NORAIS siūlomos „naujos žaidimo taisyklės“, jos neatneša išeities. Labai greitai vienos vaizduotės planus pakeičia kitos ambicingos vaizduotės planai. Po to vėl nauji... Seni traukiasi, palikdami po savęs krūvas pridiegtų įstatymų, taisyklių ir chaotiškų sprendimų. Liaudies atmintyje palikdami anekdotiško lygio istorijas, kaip kažkas mėgino atšaukti fizikos dėsnius ir įvesti mažam plotely savo tvarką.

Gerai būtų, jog bent koks iškilesnis, visuomenės suteiktu autoritetu besinaudojantis pilietis pasidomėtų, o kaip gi iš tiesų įrengtas šis pasaulis. Kokie objektyvūs istoriniai, gyvybiniai, kultūriniai ir religiniai dėsniai jį valdo. Patikrinti laiko. Subjektyvias taisykles diegti irgi galima. Atsižvelgiant į laiko ir vietos specifiką. Tačiau subjektyvios vaizduotės dalis neturėtų būti didelė. Subjektyvios taisyklės derintinos su universaliom, t.y. objektyviom gyvenimo taisyklėmis. Kad būtų stabiliau ir ilgaamžiškiau.

1991 metais žmonėse buvo didelis saikas tikėjimo, vilčių ir svajų. Po to kasmet realybė „murkdė“ liaudį į įvairias situacijas. Nedaug liko tų svajų ar tikėjimo kažkuo lyg IDEALU.

Kiek daug žmogiškų dramų, istorijų ir net komedijų įvyko šitame trisdešimties metų kely. Kai svajones ir viltis „tikrino“ gyvenimo vėjai ir realybės spaudimas. Kur tie rašytojai, kurie aprašytų tiesiog paprastą žmogų, ypač visko pamačiusį provincijos žmogų... Ne tik 1991 sausio įvykiai buvo dramatiški. Pilna dramų, pilna istorijų šitos išvargintos liaudies gyvenime. Ir jei dabar nėr kareivio, grasinančio, kaip prie TV bokšto, užtat kiek daug „nukauta“ širdyse tikėjimų žmogumi. Viens kitu. O visgi žmonės gyvena. Laikosi. Tiki. Tvirta tauta.

Aidas DOLOTOVAS