Ilgokai derinome su gerb. Regina Leipuviene pokalbio laiką. Vis išgirsdavau atsakymą: „Dar daug darbų reikia šiltnamiuose padaryti.“ Gal ir nieko keisto tuose žodžiuose nebūtų, jei nežinotum, kad gerb. Regina greitai švęs 90-metį. Gražu ir džiugu, kai gražaus amžiaus sulaukęs žmogus nesėdi prie televizoriaus, užsidaręs tarp keturių sienų, o gali ne tik dirbti, bet ir bažnyčios chore giedoti, ir į kelionę po užsienius išvažiuoti. Kaip tik tokia ir yra Regina Leipuvienė. Kai tariausi dėl pokalbio, ji sakė, ką čia paprastas žmogus gali apie savo gyvenimą papasakoti, o kai prasidėjo pokalbis, tai neužteko ir poros valandų bendravimui.

Gerb. Reginos Leipuvienės gyvenimui apibūdinti labai tiktų Eleonoros Ruzvelt pasakyti žodžiai: „Gyvenimas duotas tam, kad gyventum. Visada išsaugokite smalsumą. Niekada nenusisukite nuo gyvenimo.“ Šiuose žodžiuose užkoduota paprasta tiesa – nesvarbu, kiek žmogui metų, jis turi išsaugoti smalsumą, norą gyventi... O dabar apie Reginos Leipuvienės gyvenimą – lyg ir paprastą, bet ilgą ir įdomų, o prasidėjo mūsų pokalbis tradiciniu klausimu – kur gimusi, iš kur kilusi.

- Tai kad pati nežinau, - žaviai šypsodamasi sako gerb. Regina. – Pagal gimimo metrikus esu gimusi Klaipėdoje, nes ten tėvelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o mano giminės šaknys – Zarasuose, aš esu zarasiškė, bet prieš tai kol atvažiavome į Zarasus, dar buvo Kupiškis, kur tėvelis vėliau tarnavo. Kadangi gimiau ir augau nepriklausomoje Lietuvoje, dar ir dabar prisimenu, kaip skaudėjo, kai buvo kalbama apie lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Mums mokytojai tada taip įskiepijo patriotizmo dvasią, kad ji ir šiandien gyva. Todėl kai tik prasidėjo Sąjūdis, aš pradėjau dalyvauti jo veikloje. Esu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė. Tiesa, tada lenkų tautybės žmonių ir Zarasuose buvo, bet Zarasai buvo laisvi nuo okupacijos. Kaip jau minėjau, prieš grįžtant į Zarasus dar buvo Kupiškis. Ten ir keturis pradinės mokyklos skyrius baigiau, o po to gimnaziją baigiau jau Zarasuose. Gyvenime taip jau būna, kad nežinai, kur ir kada gyvenimo vėjai nuneš. Čia kaip ir mes su vyru Stepu – būdami zarasiškiai susipažinome Varėnoje. Bet grįžkime atgalios. Kupiškyje ir Pirmąją Komuniją priėmiau. Beje, jei pažiūrėsit į mano gimimo metus, tai buvo Vytauto Didžiojo metai, ir Prezidento Antano Smetonos buvo išleistas įsakas, kad visiems, kas tais metais gimė – aukštasis mokslas – nemokamas, bet man to jau neteko patirti, nes kai rusai 1940 metais Lietuvą okupavo, visi ankstesnės valdžios sprendimai negaliojo.

- O Zarasuose kurioje vietoje gyvenote?

- Gyvenome labai gražioje vietoje, prie pat ežero, kur dabar yra įvažiavimas į salą. Čia buvo senelio žemė. Beje, saloje buvo labai aukštas kalnas, kurį nugriovus, žemė buvo supilta į ežerą. Iš kitos pusės taip pat žemę vežė, ir taip atsirado įvažiavimas į salą. Zarasai buvo mano vaikystės ir jaunystės miestas. Prisimenu, kaip su močiute į turgų veždavome agurkus. Zarasai buvo gražus miestas, turėjo savo išskirtinį veidą. Man jie buvo daug gražesni už Uteną. Zarasai buvo kurortinis miestas, buvo pastatyta graži gimnazija, dabar tame pastate įsikūręs Zarasų muziejus. Buvo pastatyta ir pradinė mokykla. Gaila, kad ją pastatė buvusių kapinių vietoje... Zarasuose buvo pastatyti Šaulių namai, net tramplynas slidininkams. Vokiečiai pusę tramplyno vėliau nugriovė. Bėgdama, karui prasidėjus, Zarasuose net poetė Salomėja Nėris su vaiku buvo apsistojusi. Zarasai tuo laiku plėtėsi ir klestėjo. Kokie laivų paradai, sporto šventės vyko...

- O ar prisimenate, kaip žmonės nepriklausomoje Lietuvoje jautėsi, kai 1940 m. įžengė rusų kariuomenė?

- Prisimenu. Mes tada dar Kupiškyje buvome. Buvo didelė šventė, daug žmonių. Mačiau, kaip žmonės susikabinę rankomis vienas kito klausė, kas dabar bus. Mačiau, kaip pirmieji rusų kareiviai ėjo. Kojos – kruvinos, batai apmuturiuoti autais. Jiems buvo uždrausta net vandenį gerti, kad nenunuodytų. Baisu buvo, ir nežinia slėgė. Tėvai rusams okupavus Lietuvą, sugrįžo į Zarasus, ir čia jau tęsėsi mano gyvenimas, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

Kadangi, kaip pati gerb. Regina sako, nuo vaikystės buvo smalsi, tai ji man ir apie žydų tautybės žmonių laidotuves ir vestuves papasakojo, ir svarbiausia su visomis smulkmenomis, lyg tos vestuvės būtų buvusios vos prieš kelias dienas. Kalbėdama apie gyvenimą Kupiškyje, gerb. Regina ne tik apie žydų tautybės žmonių papročius papasakojo, bet ir apie turgus ten vykusius, apie žmonių sąžiningumą, kai traukinyje paliktas kumpis po poros dienų paštu atkeliavo. Matyt, iš vaikystės ji ne tik smalsumą, bet ir gerą atmintį turėjo ir turi.

- Gerb. Regina, karas jus jau Zarasuose užklupo?

- Taip. Oi, baisus tai buvo laikas. Neduok Dieve tokiu laiku gyventi. Mačiau kaip rusai bėgo, kaip vokiečiai užėjo. Tokie gražūs, lyg ir ne karas būtų. Prisimenu, kaip vienas vokiečių kareivis, priėjęs prie manęs, užkalbino lenkiškai. Lenkiškai aš jau mokėjau. O jis sako: „Labai aš nenoriu kariauti, bet liepia.“ Turėjo jis tokią lėlytę, kuri jam buvo lyg talismanas. Žmonėms jie tikrai nieko nedarė...

- O kur gyvenimo kelias nuvedė jus baigus gimnaziją?

- Tas kelias nuvedė mane į Sadūnus, kur metus dirbau pradinėj mokytoja. Kokia ten iš manęs buvo mokytoja, o paskui pradėjau dirbti finansų skyriuje, po to Dūkšte dirbau buhalterės pavaduotoja, o iš ten į Varėną vyr. buhaltere. Ten aš ir savo būsimą vyrą Stepą sutikau, taip pat zarasiškį. Kaip jis ten atsidūrė? Jis buvo labai pamaldus, kažkas pamatė besimeldžiantį Zarasuose, apskundė, dėl to jis buvo atleistas iš darbo. Teko darbo ieškotis toliau nuo Zarasų, taip atsidūrė Varėnoje. Susitikom banke, susipažinome. Vyro profesija buvo agronomas. Nuo šešerių metų buvo našlaitis. Varėnoj mes ir susituokėme, o Santuokos sakramentą priėmėme Vilniuje, Teresėlės bažnyčioje. Tada daug kas taip elgėsi, kad valdžia nesužinotų. Turėjom problemų ir kai pirmą sūnų Raimundą krikštijom.

- O kaip ir kada persikėlėte į Švenčionis?

- Vyras buvo paskirtas Cirkliškio mokomojo ūkio direktoriumi ir teko važiuoti į Švenčionis. Prisimenu, kad važiuoti į Švenčionis iš Vilniaus teko akmenimis grįstu keliu. Galvojau važiuodama, negi čia teks vargti su tokiu keliu... Gyvenome mes Cirkliškyje, o po to ir savo namus pradėjome statyti. Aš dirbau pagal savo specialybę. Taip ir gyvenome. Po dešimties metų vyras išėjo iš direktoriaus pareigų ir pradėjo dirbti melioracijoje. Dirbome, augo vaikai, mokėsi...

- Gerb. Regina, o kaip jūsų gyvenime atsirado šiltnamiai, kuriuose dar ir dabar daug laiko praleidžiate?

- Meilę augalams aš iš vaikystės atsinešiau. Mano sesuo į juos nė nežiūrėdavo, o man darželis, gėlės buvo nuostabus užsiėmimas. Žinoma, tada gėlės buvo paprastos, tradicinės, lietuviškos, nebuvo tokios įvairovės. Ir dabar aš šiltnamyje daug laiko praleidžiu, jau kitam sezonui reikia žemę ruošti. Jei ne gėlės, ko gero, jau seniai būčiau numirusi, kontaktas su gėlėmis, žeme duoda energijos, sveikatos, mintys tampa skaidresnės. Tai ir relaksas, ir energija.

- Darbas, darbas, o kaip dėl laisvalaikio?

- Kai gyvenau Varėnoje, kai dar buvau netekėjusi, labai žavėjausi muzika. Dar besimokydama Zarasuose dalyvavau chore, o ir dramos būrelyje vaidinau. Beje, ir dabar giedu Švenčionių bažnyčios chore. Iki šiol atsimenu Kaune matytą operą „Aida“ su Kipru Petrausku. Sėdėjau ir verkiau iš palaimos. Kai Varėnoje gyvenome, į visus operos pastatymus važiuodavau, o kai ištekėjau, visi tie važinėjimai užsidarė, kai išvažiavom į kaimą, prasidėjo žemės dirbimas, gyvuliai, apie laisvalaikį galvoti nebuvo kada, - palingavusi galvą liūdnai sako mano pašnekovė, o aš vartydamas senas fotografijas, kuriose ne tik gerb. Reginos artimieji, bet ir įvairūs įvykiai įamžinti, pamatęs kelionių katalogus, klausiu:

- Mėgstate keliauti?

- Kai vyras mirė, pasidarė labai liūdna. Neradau sau vietos, pradėjau keliauti. Nors tarybiniais laikais irgi šiek tiek pakeliaudavau. Teko ne tik Latvijoje ir Estijoje lankytis, bet ir Armėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, net Vidurinėje Azijoje pas dėdę buvau nuskridusi. Koks ten skurdas buvo! Mes, palyginus, kaip rojuj gyvenom. Kai kiek pasidarė lengviau, su žiguliuku ir Berlyne buvom. Įsivaizduokit, buvau Berlyne operoj ir Maskvoj operoj porą kartų buvau. Pomėgis muzikai lydi mane visą gyvenimą. Gal tą iš senelių paveldėjau. Viena turėjo puikų balsą, kita skambino. Tą pomėgį aš realizuoju giedodama Švenčionių bažnyčios chore. Kai vyras mirė, kai buvo labai liūdna, pradėjau keliauti su ekskursijom. Buvau Čekijoj, Vokietijoj, Prancūzijoj, Lenkijoj, Belgijoj, Ispanijoj, Portugalijoj, Italijoj, Švedijoj, Norvegijoj. Norvegija, ko gero, paliko didžiausią įspūdį. Ten nuo gamtos grožio galima apalpti... – apie savo įspūdžius, keliones pasakoja mano pašnekovė Regina Leipuvienė, kurios aplankytų šalių sąrašas tikrai įspūdingas.

O su kokiu užsidegimu ji pasakojo apie įžymiąją Barselonos katedrą, apie Paryžiaus katedrą ir kaip Paryžius atrodo iš paties aukščiausio Eifelio bokšto apžvalgos taško, arba apie aplankytą Petro baziliką Vatikane. Buvo Regina ir Fatimoje... Klausiausi gerb. Reginos Leipuvienės pasakojimo, ir žavėjausi jos energija, troškimu pažinti, pamatyti, net jaunas žmogus gali pavydėti tos energijos. Laikas šnekučiuojantis pralėkė labai greitai, o kiek teigiamų emocijų gavau žiūrėdamas išsaugotas senas fotografijas, atvirutes, o baigdamas šį pasakojimą norėčiau palinkėti gerb. Reginai ir toliau išlikti tokiai optimistei, energingai ir mokančiai vertinti ir branginti gyvenimą. Ir pabaigoje – gerb. Reginos Leipuvienės palinkėjimas: „Mažiau verkšlenkime ir gyvenimas bus gražesnis, įdomesnis.“

Algis JAKŠTAS